Apie Mykolą Klecką ir jo Buržaujaus rašinėlius pirmą kartą sužinojau kažkam feisbuke pasidalijus nuoroda į jo rašinį, kuriame buvo pasakojama apie šiokį tokį nutikimą su tada dar Seimo nariu Kazimieru Uoka. Paskaičiau, užsikabinau ir užsiprenumeravau. Ne visada noriu sutikti su jo mintimis, bet Buržujaus rašinėlius skaityti įdomu. Uždavėme jam kelis klausimus apie motyvaciją, viešąją erdvę ir politiką (kaipgi be jos!).

Tinklaraštininkas sako, kad rašyti paskatino “Nemiga, per daug laisvo laiko ir noras viešai išreikšti savo požiūrį į tam tikrus dalykus, įvykius ar procesus. Daug linksmiau kažkuo piktintis ar džiaugtis ne vienam, o kartu su kitais.”

Mykolas teigia, kad minėtas nuotykis su K. Uoka nebuvo toks vienintelis. Ir tikriausiai ne paskutinis…

„Aš manau, kad tokie incidentai ateityje mane ne kartą nuves į teismą. Nebent surimtėsiu, o tai neįtikėtina. Panašių istorijų buvo ir anksčiau, bet jos nebuvo tokios smagios ar skambios. K. Uokos atveju istorija buvo labai įdomi, nes visiškai nekompetentingas ir kvailokas politikas mėgino rinkėją gąsdinti teismais. Tokį gąsdinimą girdėti iš politiko lūpų – neįtikėtinai juokinga. Į tokius incidentus žiūriu kaip į pareigą. Mano nuomone, valstybei dirbančius asmenis reikia išnarstyti po kaulelį ir išbandyti, ar jie tikrai dirba ten, kur turėtų dirbti“, – įsitikinęs tinklaraštininkas.

Politika ir politikai yra viena dažnesnių Buržujaus rašinėlių temų. Pats tinklaraštininkas pagal JAV modelį priskirtų save centro kairiesiems. Svarbiausios vertybės jam yra progresas ir liberalumas žmogaus teisių ir asmeninio gyvenimo srityse. Natūralu, kad ir kritikos daugiausia sulaukia šiomis vertybėmis nesivadovaujantys asmenys.

„Apie bėdas politikoje net sunku pradėti kalbėti. Jų tiek, kad neužtektų net penkių straipsnių joms išnagrinėti. Iš tiesų tai universalios problemos, su jomis susiduria daugybė valstybių: pasidavimas populizmui, nesigilinimas į politikų tikslus, atmestinas balsavimas arba apskritai nebalsavimas ir pan. Šios rinkėjų klaidos nepadeda valstybei išbristi iš nestabilios situacijos“, – teigia Mykolas.

Vis dėlto politika Buržujaus rašinėliuose neapsiribojama. Čia telpa viskas – nuo kino iki socialinių temų. Mykolas mano, kad kažkokio kryptingumo tinklaraščiui ir nereikia. Savotiškas padrikumas jį ir paverčia tinklaraščiu.

„Tinklaraščiui struktūra ir kryptis reikalinga tik tuo atveju, jei jis išnaudojamas savo dabartinei veiklai reklamuoti ar plėsti arba jei planuojama tinklaraštį paversti konkrečios temos informaciniu centru. Mano nuomone, asmeniniuose tinklaraščiuose turi būti kuo mažiau krypties. Reikia gyventi šia diena, niekada nesigėdyti to, ką parašei prieš kelerius metus, rašyti tai, kas tuo metu aktualu ir kas patinka. Rašysi apie bet ką – nes visada rasi savo auditoriją. Jeigu kelsi didelius reikalavimus ir nustatysi griežtas taisykles, tinklaraščio rašymas taps ne malonumu, o nykia pareiga. Tuomet, tikėtina, tinklaraštis numirs“, – įsitikinęs Mykolas.

Tinklaraščių rašytojų – vis daugiau. Jie tampa bendruomene, į kurią dėmesį atkreipia ir politikai. Tinklaraščiai netgi prilyginti žiniasklaidai. Visgi Mykolas žurnalisto vardo purtosi.

„Jeigu man kas rimtai pasakytų, kad esu žurnalistas, tuomet paklausčiau, ar ir V. Andriukaitis yra medicinos daktaras, o koks bažnytėlės kunigas – šeimos santykių psichologas ir lytiškumo specialistas. Pasakysiu paprasčiau: jeigu žmogus rašo knygą, dar nereiškia, kad jis yra rašytojas. Žurnalistai yra darbuotojai. Tai yra profesija. Tinklaraštis, kad ir kaip profesionaliai atrodytų, yra tik hobis, būdas skleisti savo informaciją, požiūrį ir pomėgius. Tinklaraštį nuo žurnalistikos skiria vienas esminis dalykas, pasitaikantis daugumoje tinklaraščių, t. y. subjektyvumas. Jeigu tinklaraštis tampa darbu, tai jau ne tinklaraštis“, – teigia jis.

Asmeninis požiūris tinklaraštyje dažnai atsiskleidžia per ironiją, sarkazmą. Mykolas pripažįsta, kad vienu metu perlenkdavo lazdą: „Buvau pasidavęs „trolibaniškai“ madai su purvais maišyti viską, kas nepatinka. To greitai atsisakiau, nes dažniausiai priimu žmonių nuomonę, netgi jei ji man atrodo neteisinga ar netgi kvaila. Retais atvejais galima siųsti žmones kuo toliau, nes neišgelbėjamų kvailių pasaulyje tikrai yra. Tačiau taip negalima elgtis su kiekvienu, kuris turi kitokią nuomonę. Tik diskutuodami tobuliname save.“

Tinkamo požiūrio į sarkazmą ir ironiją tinklaraštininkas šiek tiek pasigenda. Anot jo, nereikia visko priimti tiesiogiai. Štai ir Buržujaus rašinėlių pavadinimas labai ironiškas.

„Man nėra didesnės pramogos (ir tikriausiai malonumo), kai sukeliu lengvą erzelį žmonėms, kurie apie asmenybes sprendžia iš vieno žodžio arba pamato žmogaus nuotrauką ir nusprendžia, koks jis gyvenime. Pasirinkdamas tokią pravardę to ir siekiau – kad kokie nors pikti, dėl kvailų priežasčių buržujų iš visos širdies nekenčiantys žmonės ateitų, pamatytų pravardę ir pamanytų, kad čia rašo pinigais aptekęs šlykštynė.

Buvo atvejų, kai sulaukdavau komentarų, niekinančių ne mano nuomonę ar įrašą, o būtent mano pravardę. Realiame pasaulyje esu nė kiek nepanašus į buržuazinės visuomenės atstovą. Tokį pavadinimo pasirinkimą galima pavadinti lengva, pramankštinančia provokacija“, – teigia tinklaraštininkas.

Taip jau atsitinka, kad dauguma tinklaraščių ima ir numiršta. Jų autoriams paprasčiausiai pritrūksta motyvacijos. Iš kur jos semiasi Mykolas?

„Mane kartais prisėsti parašinėti motyvuoja tai, kad auditorija yra gyva, skaitytojai komentuoja, bendrauja ir siunčia grįžtamąjį ryšį. Kylančios diskusijos yra viena iš motyvacijų – tokios diskusijos verčia tobulėti, plėsti akiratį ir perprasti įvairias nuomones. Kartais diskusijų provokavimas yra labai geras būdas prasiblaškyti nuo rutinos. Šiek tiek kilnesnė motyvacija – tikrai galima daryti įtaką žmonių požiūriui, keisti jų nuomonę. Tai vilioja. Kai savo požiūrį laikai teisingu, labai džiaugiesi, jei savo įrašais padedi kokiam žmogui pakeisti nuomonę ar susimąstyti tam tikromis temomis. Dažnai tai daug geriau nei piniginis atlygis“, – prisipažįsta Mykolas.