Kaskart Vilniaus oro uoste nusileidus lėktuvui iš Tbilisio, Davitas Vekua (31) sako pasijuntąs labiau namuose, nei parskridęs į gimtinę. Prieš septynerius metus jis atvyko į Vilnių studijuoti, neturėdamas jokių išankstinių planų užsibūti, tačiau sostinėje taip patiko, kad liko čia gyventi ir kurti verslą. Dar studijuodamas jis atidarė mažas kavines „Chačapuri“, o, besižvalgydamas vietos dar vienai, su dviem verslo partneriais rado tokią, kuri idealiai tiko restoranui. Jau mėnuo, kaip „Georgian House“ atidarytas sostinės senamiestyje, o jo duris, nors dar nebuvo nei oficialaus atidarymo, nei reklamos, susiranda gruziniškų patiekalų mėgėjai. „Lietuvoje Gruzijos virtuvė – dar tuščias lapas“, – sako laisvą maitinimo verslo nišą įžvelgęs vyras.

Pajuto didelį potencialą

Vieta padiktavo restorano idėją. „Kai apžiūrėjome šias patalpas senamiestyje, iš karto apsisprendėme, – sako visais restorano reikalais besirūpinantis D. Vekua. – Sausį ir vasarį visuomet tuštoka, bet net ir be reklamos žmonės ateina. Buvo savaitgalių, kai vietų trūko. Geriausia reklama – išeinantys patenkinti klientai. Apsilanko tie, kurie domisi gruzinų virtuve, o Gruzijos virtuvė kol kas, kitaip nei čia populiarių Europos šalių: italų ir kitų, yra neužpildyta niša Vilniuje.“

Restorano idėja buvo brandinama pusę metų, o įgyvendinta per mėnesį. Šiam projektui prireikė apie 100 tūkst. eurų, o atsipirkimas planuojamas per dvejus–ketverius metus.

Trys verslo partneriai

Su vienu iš verslo partnerių D. Vekua pažįstamas nuo seno, bendrauja šeimomis. Būtent šis verslo partneris, Gruzijoje užsiimantis vyno gamyba, norėjo Lietuvoje atidaryti vyno krautuvę, tačiau D. Vekua pasiūlė kartu plėtoti kavinių ir restoranų veiklą, matydamas, kad Lietuvoje šios virtuvės restoranų tikrai nedaug ir verslui palankios sąlygos, o ypač dabar, kai atsirado tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Kutaisį. Labai daug lietuvių renkasi aplankyti Gruziją: Nacionalinės Gruzijos turizmo administracijos duomenimis, turistų iš Lietuvos į skaičius, palyginus praėjusių ir šių metų sausio mėnesius, išaugo net 43 procentais. „Lietuviai, grįžę iš Gruzijos, ieško ten ragautų patiekalų, todėl susiranda mūsų restoraną ir be reklamos“, – pasitvirtinusias prognozes komentuoja vyras. Kitas jo verslo partneris, taip pat gruzinas, neseniai persikraustė gyventi į Lietuvą iš Maskvos.

Virėjai ir kepėjai iš Gruzijos

 

„Gerų virtuvės specialistų Gruzijoje yra, renkamės labiausiai patyrusius, tik ne visiems lengva priimti sprendimą vykti į kitą šalį.“

D. Vekua.

 

Pasak D. Vekua, visuomet sunkiausia atrinkti ar net surinkti personalą: vadybininkus ir padavėjus. Jis įsitikino, kad aptarnaujantysis personalas – amžina problema. „Padavėjas Lietuvoje nėra profesija, o tik laikinas uždarbiavimo būdas. Sunku rasti mėgstančių savo darbą žmonių. Visi vaikšto iš vienos vietos į kitą. Šioje srityje darbų daugiau negu norinčiųjų dirbti. Nuolatinė tendencija – iš dvidešimties į darbo pokalbius pakviestų žmonių gali ateiti, tarkime, penki. Jei ateina dešimt – tai jau didelis pasiekimas“, – sako restorano įkūrėjas, savo darbuotojus skatinsiantis karjeros galimybėmis.

Restorano virtuvėje dabar dirba dešimt žmonių. Virėjai ir kepėjai – iš Gruzijos. „Gerų virtuvės specialistų Gruzijoje yra, renkamės labiausiai patyrusius, tik ne visiems lengva priimti sprendimą vykti į kitą šalį“, – apie verslo niuansus pasakoja restorano vadovas, šiuo metu ieškantis chinkalių specialisto, nes šiam ilgo gamybos proceso patiekalui, beje, valgomam rankomis, paruošti reikia išmanymo ir tradicijų žinojimo.

Restorano valgiaraštis nėra ilgas. „Nėra toks didelis, koks būna Gruzijoje, nes tuomet sunkiau patiekti visuomet šviežią maistą. Geriau mažiau, bet aukščiausios kokybės ir šviežia“, – sako virtuvės kokybe besirūpinantis šeimininkas. Jis perprato, kad Gruzijoje įprastą riebų ir sūrų maistą čia nelabai mėgsta, tad stengiasi pritaikyti lietuvių skoniui. Maistui gardinti kai kuriuos prieskonius, be kurių nepavyksta išsiversti, siunčiasi iš Gruzijos, nes be jų nepavyksta sukurti autentiško skonio. „Išbandėme daug variantų: vokiškų, baltarusiškų, lietuviškų, bet kai kurios vežamės tik iš Gruzijos: utskho suneli (mėlynosios ožragės), khmeli suneli (prieskonių mišinys), kviteli kvavili (gruziniškas šafranas), dzyra (malti gruziniški kmynai), maltos kalendros (jų aromatas labai skiriasi nuo maltų kalendrų Lietuvoje)“, – vardija „Georgian House“ įkūrėjas.

Lietuviška mėsa skiriasi nuo gruziniškos, bet geros netrūksta. „Tik reikia paieškoti tiekėjų, neperkame mėsos vakuuminėse pakuotėse“, – tikina D. Vekua. Specialiai restoranui sūrius gamina vietos ūkininkė.

Kavinių ir restoranų aukso amžius

„Vilniuje šiuo metu kavinių ir restoranų aukso amžius, jų yra labai daug, vis atsidaro ir lankytojus kviečia naujos vietos. Klientas turi tiek daug alternatyvų, kur nueiti papietauti ar pavakarieniauti, kad restoranai ir kavinės turi būti labai išradingi: pritraukti maisto kokybe ir išvaizda, interjeru, aptarnavimo lygiu, nuolat tobulėti ir siūlyti ką nors nauja ir t. t. Turint restoraną, reikia suspėti su šio verslo dinamika“, – sako pašnekovas, galvojantis apie plėtrą užmiestyje.

Jo nuomone, šio verslo naujokų pagrindinės klaidos yra dvi: reikia mokėti taupyti ir žinoti, kokiose srityse, nes kai kuriais atvejais tenka mokėti du kartus. „Negalima taupyti produktų sąskaita. Labai geri nebus pigūs. Jeigu taupoma perkant įrangą, baldus, kuriant dizainą, taip pat anksčiau ar vėliau teks patirti, kad šykštus moka du kartus. O antroji pamoka – kad vienas žmogus negali visko aprėpti. Dažna pradedančiųjų verslininkų klaida – noras viską padaryti patiems nuo A iki Ž, tačiau reikia darbus teisingai pasidalyti su savo sričių profesionalais, tuomet viskas vyks kur kas efektyviau ir greičiau. Restorano kūrimas dėl pinigų, materialaus pagrindo – tokia nuostata neveikia. Maitinimo verslas nėra iš tų, kuris vyktų tarsi savaime, dirbti reikia daug ir kasdien, po 14–15 valandų per parą. Tik dėl to tikrai nesiskundžiu, nes darau tai, kas man labai patinka“, – apibendrina D. Vekua.

„Georgian House“