Pasaulis margas, tradicijos skirtingose šalyse – dar margesnės. Įvairūs papročiai gali stebinti, džiuginti, o kartais net gąsdinti. Šiandien, gražiausių metų švenčių išvakarėse, apžvelgsime keletą įdomybių.

Kam skambina varpai?

Per daugybę metų visiems tapo įprasta, kad Kūčių naktį, pasibaigus šventoms mišioms, suskamba varpai, skelbdami Kristaus gimimą ir Kalėdų pradžią. Vis dėlto, anot senųjų Anglijos legendų, tikima, kad būtent tą akimirką, kai gimė kūdikėlis Jėzus, pasaulį apleido velnias. Lig šių dienų išlikusi tradicija artėjant vidurnakčiui skambinti varpais, pasak legendų, skelbia ne Jėzaus gimimą, bet velnio išvarymą iš šio pasaulio. Kai kuriuose Anglijos kaimuose ji iki šių dienų vadinama „Velnio mirties varpais“. 

Dovanos išvakarėse

Turbūt kone kiekvienas pamename jaudulį vaikystėje, kai po Kūčių vakarienės ateina metas miegoti, ir žinai, kad pabudęs kažką stebuklingo rasi po Kalėdų eglute. Mums, atrodytų, įprastas šventinis Kalėdų rytas visai kitomis tradicijomis gyvas Peru. Čia vietoje Kūčių švenčiama „La Noche Buena“ – pagrindinė šventė, minima gruodžio 24 dieną. Po mišių gausios šeimos eina namo vaišintis šventiniais skanumynais, išpakuoja dovanas, vidurnaktį pakelia taures, sveikindami vienas kitą su Jėzaus gimimu. 

Užuot puošę Kalėdų eglutę, perujiečiai išdabina ėdžias ir dovanas sudeda greta jų. Tikima, kad labiausiai pasiseka tam šeimos nariui, kuriam tenka garbė į ėdžias įguldyti kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlę.

Geriausia dovana – knyga

Prieš kelerius metus Lietuvoje pradėta akcija „Knygų Kalėdos“ nenustebintų nė vieno Islandijos gyventojo. Šioje šalyje itin gaji tradicija per Kalėdas dovanoti knygas. Labai stipriai įsitvirtinęs paprotys dar Kūčių vakarą apsikeisti knygomis – dovanomis – ir visą likusį vakarą jas skaityti, skanaujant šventinius gardumynus. 

Ne veltui Islandija yra daugiausia knygų vienam gyventojui išleidžianti valstybė, o didžioji dalis jų parduodama laikotarpiu nuo rugsėjo iki lapkričio.

Tiesa, ne vien knygos žavi islandus. Nuo viduramžių gyva legenda, kad vaikai, per Kalėdas negavę naujų drabužių, bus suvalgyti milžiniško katino, vadinamo Jólakötturinnu. Kodėl būtent drabužiai? Manoma, viduramžiais tėvai naujais dailiais rūbeliais apdovanodavo tuos savo vaikus, kurie būdavo klusnūs ir visus darbus pabaigdavo iki švenčių.

Pirmoji žvaigždė

Kaimynai lenkai turi gana panašius švenčių papročius kaip ir mes. Šioje šalyje taip pat gyva tradicija sėsti prie Kūčių stalo tik sulaukus pirmosios gruodžio danguje įsižiebusios žvaigždės. Ji simbolizuoja Betliejaus žvaigždę.

Lygiai taip pat prieš vakarienę šeima laužia ir dalijasi beskoniu plonu paplotėliu, dar vadinamu oplateku. Laužiant jį linkima džiaugsmingų Kalėdų, taikos ir klestėjimo. Tai lietuviško kalėdaičio atitikmuo, ant kurio neretai galima rasti kalėdinių simbolių įspaudus. 

Amerikos įtaka japonų Kalėdoms

Jeigu jūsų paklaustų, kokia yra japonų virtuvė, turbūt mažai dvejodami išvardintumėte, kad joje vyrauja jūrų gėrybės, ryžiai, t. y. gana sveiki produktai. Bendrąja prasme tikrai neapsiriktumėte, tačiau šventinis japonų Kalėdų stalas yra stipriai paveiktas Amerikos kultūros. Per Kalėdas dažno japono valgiaraštį užkariauja amerikietiško greitojo maisto tinklo KFC siūloma produkcija.

Slėpkite šluotas!

Viena keisčiausių Kalėdų tradicijų yra išlikusi Norvegijoje. Jeigu jums kada nors teks švęsti didžiąsias metų šventes šioje šalyje, nenustebkite, kad vietiniai Kūčių vakarą namuose paslėps visas šluotas. 

Ši tradicija siekia šimtmečius, kai žmonės tikėjo, esą Kūčių vakarą raganos ir piktosios dvasios išeis ieškoti šluotų, ant kurių galėtų joti. Norvegų šeimos, baigusios vakarieniauti, paslėpdavo šluotas, kad jų nepavogtų. Nors tikėjimas klajojančiomis dvasiomis šiais laikais nėra labai dažnas, šluotų slėpimo tradicijos laikosi daugybė žmonių visoje Norvegijoje.

Kalėdų Senelio piktoji kopija

Žilas, baltabarzdis, nuotaikingas ir dosnus senolis – toks kiekvienam mūsų yra Kalėdų Senelis. Vis dėlto to negalėtų pasakyti austrų vaikai. Greta žavingojo raudonai apsitaisiusio geraširdžio keliauja piktoji jo kopija – siaubingas padaras, vadinamas Krampusu. Legenda pasakoja, kad ši būtybė ieško vaikų, kurie blogai elgiasi. Todėl Kalėdų laikotarpiu Vienoje vyksta kasmečiai Krampuso paradai, o visoje šalyje gruodį galite išvysti siaubingai pasidabinusių personažų, gąsdinančių vaikus ir suaugusiuosius.

Kalėdų ožka

Tai kone seniausia žinoma Kalėdų tradicija. XI a. siekiantis kalėdinis paprotys atsirado Švedijoje. Čia minima žmogaus dydžio ožkos figūra, kuri, vadovaujama šv. Mikalojaus, turėjo galią suvaldyti velnią. 

Ilgainiui tradicija keitėsi. Esami šaltiniai rodo, kad XVII a. vaikai ir jaunimas persirengdavo ožkomis ir lakstydavo po namus išdykaudami bei reikalaudami dovanų. XIX a. ožka jau tapo kultūringu ir geranorišku simboliu – dovanų teikėju. Švedijoje šeimos vyrai persirengdavo ne Kalėdų Seneliu, bet šia ožka ir apdovanodavo visą šeimą. 

Šiandien ožkos tradicija nebėra tokia populiari. Kaip ir didžiojoje pasaulio dalyje, švedų namuose ožka užleido vietą Kalėdų Seneliui. Vis dėlto išliko kaip tradicinis ir būtinas Kalėdų eglės papuošalas, kurį privalo turėti kiekvienas švedas. Didesniuose šalies miestuose vis dar gaji tradicija šventiniu laikotarpiu suręsti milžinišką dekoraciją – ožką iš šiaudų ir raudonų juostelių.