„Būtina stengtis auginti čempionus, bet tūkstantį kartų svarbiau užauginti gerus žmones“, – sako 37 metų pasaulio, Europos ir daugkartinis Lietuvos karatė čempionas, Rytų kovos menų meistras, sporto klubo „Saulės ženklas“ įkūrėjas ir vadovas Paulius Klapatauskas. 1999-aisiais Kopenhagoje vykusiame Europos čempionate gindamas Lietuvos rinktinės garbę jis praktiškai laimėjo stovėdamas ant vienos kojos. „Tąkart laikiausi nuostatos, kad arba laimėsiu, arba mane išneš“, – sako vilnietis, tikintis, kad sėkmės lydimas verslininkas turi turėti ir gero sportininko savybių.

NELENGVA PRADŽIA

„Kai man buvo 13 metų, mirė tėtis. Tikrai negyvenome pasiturimai – buvo sunkūs laikai“, – prisimindamas vaikystę atvirauja Paulius. Tuomet būsimo pasaulio čempiono mama dirbo keliuose darbuose, kad galėtų išlaikyti namus ir pamaitinti jį su broliu.

„Aš galėjau sportuoti, bet lygiai taip pat galėjau trankytis gatvėmis. Pasirinkau sportą – treniruodavausi kiekvieną dieną. Sportas mane masino ir, matyt, padėjo neprapulti. Visą savo gyvenimą mokiausi ir sportavau, tiksliau sportavau ir mokiausi“, – šypsodamasis patikslina Vilniaus „Minties“ gimnaziją (tada tai buvo 40-oji vidurinė mokykla) baigęs Paulius.

„Pirmas mano darbas buvo kiemsargio ir valytojo. Metus sąžiningai valiau kiemą. Nedaug kas tai žino“, – sako sporto klubo „Saulės ženklas“ vadovas.

Įstojęs į Vilniaus universitetą jis sėkmingai baigė verslo vadybos ir administravimo bakalaurą, o vėliau VU Tarptautinėje verslo mokykloje studijavo tarptautinės prekybos magistrantūroje ir tais pačiais metais puse etato pradėjo dirbti Medicinos banke.

„Tai buvo darbas už juokingai mažus pinigus – 100–200 Lt, bet aš visiškai nemąsčiau apie juos. Norėjau daugiau pažinti. Studijuodamas universitete daug ko nesupratau, o pradėjęs dirbti Medicinos banko Rizikos valdymo skyriuje įgijau realių praktinių žinių. Man, galima sakyti, prasivėrė akys: supratau, kas yra pinigų srautai, turtas, skolos, pajamos. Tai buvo įdomus analitinis darbas. Ten ir išmokau skaičiuoti pinigus, nors ir ne savo… (Juokiasi.) Apskritai gyvenime ėmiausi tų darbų, iš kurių gaudavau naudos ir galėjau tobulėti kaip žmogus. Netgi kaip valytojas patobulėjau, – nusišypso Paulius. – Nebijau darbo. Jei tik reikia, po treniruočių, kai visi išeina, imu skudurą ir pereinu visus koridorius, išvalau ir tada uždaręs patalpas einu namo – man patinka ateiti pirmam ir išeiti paskutiniam. Toks mano požiūris į darbą.“

Padirbęs Medicinos banke Paulius sulaukė kitų darbo pasiūlymų, bet sako ten ilgai neužsibuvęs, mat nenorėjęs būti tik sraigtelis didelėje sistemoje – trūko galimybių kūrybiškumui atsiskleisti.

Išsipildžiusi drambliuko svajonė

Audrių Mikšį, dabartinį Lietuvos kiokušin karatė federacijos prezidentą (LKKF), Paulius vadina pirmuoju ir pagrindiniu savo karatė treneriu.

„Jis išugdė manyje sportininką. Tiesa, anuomet mes nieko neturėjome, buvome pliki basi“, – pasakoja Paulius. Prisimindamas pirmąsias treniruotes jis mini ir Vilniaus „Žalgirio“ atvirąjį baseiną, kur treniravosi žiemą nešildomose patalpose: „Ten langai iš vidaus buvo užšalę, mes vilkdavomės kelis treningus ir sportuodavome. Prisimenu ir įspūdingas skliautines patalpas senamiestyje, Šv.Ignoto gatvėje. Anglis nešdavome, kasdavome, tvarkydavome, bet ir ten būdavo problemų dėl šildymo. O manyje visada kirbėjo mintis turėti ką nors nuosavo, panašaus į dodžio (japonų k. – sportininkų namai). Treniravausi, man sekėsi – dažniausiai būdavau pirmas arba šalia pirmų. Žinoma, pirmuose pasaulio čempionatuose teko patirti pralaimėjimų, pasimokyti iš klaidų.“

Paulius prisimena, kaip 1998 metais vykusiame Europos čempionate kovojo su azerbaidžaniečiu ir plyšo kryžminis kelio raištis: „Sumušimų buvau patyręs daug – nepamąsčiau, kad man kryžminis raištis plyšęs. Kadangi dar jaunas, raumenynas stiprus ir kojos atlaikė.“

Metus vaikinas rengėsi kitam Europos čempionatui ir su plyšusiu kryžminiu raiščiu (tai sako galintis pasakyti tik dabar – tada to nesupratęs) važiavo į varžybas.

„Medicina ir reabilitacija tais laikais dar šlubavo. Dabar savo mokinius bandau apsaugoti nuo tokių traumų, nors neišvengiamai kartais jos užklumpa“, – pasakoja Paulius ir pripažįsta traumą galbūt išprovokavęs pats: gal persitreniravo, trūko vitaminų ar buvo netinkamai sudarytas treniruočių ciklas.

„1999 metais smūgio metu man taip nusisuko koja, – prisimena vyras, – kad supratau negalintis ant jos stovėti. Kadangi buvau stipriai pasirengęs, tą kovą laimėjau rankomis. Paskui laimėjau dar tris kovas ir tapau Europos čempionu. Aišku, nugalėjus iškart teko kreiptis į gydytojus. Jie tvarstė, šaldė, lipdė ir klijavo.“

Vyras sutinka stipriai rizikavęs, o pasekmės buvusios sunkios: vasarą dvi operacijos (plyšo ne tik abiejų kojų kryžminiai raiščiai, bet ir neatlaikė meniskas, nuskilo dalis šlaunikaulio, buvo gerokai nukentėję sąnariai), prarasta galimybė dalyvauti pasaulio čempionate Japonijoje.

2001-aisiais Paulius triumfavo pasaulio čempionate. „Tai buvo galingas jausmas! Žinote, kai ko nors sieki dešimt metų, kai turi svajonę ir žingsnis po žingsnio judi jos link… Tai kruvinas darbas!“ – prisimindamas pergalę šypsosi Paulius ir priduria, kad vaikystėje šį tikslą su draugais juokais vadindavę drambliuko svajone.

Šeimos verslas

2001 metais, kai Paulius tapo pasaulio čempionu, buvo įkurtas ir sporto klubas „Saulės ženklas“, kuriame dabar sportuoja šimtai vaikų bei suaugusiųjų, mėgėjų ir siekiančių aukščiausių rezultatų Europoje ar pasaulyje. Per savaitę vyksta beveik penkiasdešimt treniruočių įvairiose Vilniaus vietose.

„Tai šeimos verslas. Žmona yra administratorė. Sporto klubas – it trečias mūsų vaikas ir mes puikiai su tuo tvarkomės. Kita vertus, darbas yra darbas – pirmu smuiku jis tikrai negroja“, – sako magistrantūros studijų laikais šeimą sukūręs ir 8-erių bei 12-os metų dukras auginantis vyras.

Paulius pasakoja, kad jei ne šeima, nebūtų prasmės visko tiek daug daryti. Graži ir tvirta šeima, dėl kurios gerovės ir stengiamasi, yra gyvenimo variklis. Jis džiaugiasi, kad ir mergaitės įsitraukusios į karatė: „Vaikams turi patikti tai, ką jie daro. Nebūtina tapti čempionu. Čia it gyvenimo mokykla. Treniruotėse sunku: susiduri ir su skausmu, ir su baime kovoti, visus savo barjerus turi perlipti. Privalai išmokti žengti pirmyn. O žmonės dažnai nežengia esminio žingsnio gyvenime, nes per sunku. Žmogus jau toks – įpratęs nedaryti to, kas sunku.“

Paulius džiaugiasi, kad dabar jo šeima visu tuo gyvena, bet sako nesąs kategoriškas ir nesieksiąs, kad dukros būtinai tai tęstų.

Prisimindamas sporto klubo „Saulės ženklas“ veiklos pradžią vyras pasakoja, kad reikėjo didelių finansinių investicijų. „Investuojant būtina apskaičiuoti, ar tai atsipirks. Paskui mane jau ėjo karta žmonių, kurią treniravau. Tiesa, tada 50 000 litų man buvo didelės investicijos, dabar – 500 000 litų, bet šalia manęs yra ir daugiau žmonių. Į viską reikia pasižiūrėti kūrybiškai. Žinoma, kamuoja baimė, bet visur yra pasirinkimo teisė: bijok šiandien, bet nebijosi, kas bus rytoj, arba nebijok, kas bus šiandien, bet bijosi rytoj. Aš neieškau lengviausio kelio, nes būtina galvoti, kaip išlaikyti tai, ką pradedi kurti. Reikia išlikti sąmoningam. Jeigu išvis nežinai, kaip plėtojamas verslas, kaip jis atrodys po kelerių metų, ko gero, tu prapulsi“, – sako Paulius.

Sportininkas neslepia galėjęs pasirinkti žymiai lengvesnį gyvenimo būdą, bet, matyt, jį užgrūdino treniruočių sistema, suvokimas, kad nereikia ieškoti paprastesnio gyvenimo, reikia ieškoti minties. Ambicingas vyras džiaugiasi, kad žmonės jį gerbia ir atpažįsta ne todėl, kad yra matę per televizorių, o dėl to, jog jų vaikai užaugo pas jį besitreniruodami.

Svarbu turinys, o ne fasadas

„Visuomenei parodomoji dalis yra labai svarbi, – pradėdamas kalbą apie reklamą sako Paulius. – Mūsų sporto klubas neskiria daug lėšų rinkodarai. Turime interneto svetainę, naudojamės feisbuku – tai pigūs būdai pranešti apie save. Reklama iš lūpų į lūpas taip pat veikia. Žinoma, kitąsyk tai geriau patikėti daryti profesionalams, bet ilgalaikėje perspektyvoje žmonės atsirenka, kas yra tikra.“

Paulius pasakoja, kad jam pačiam svarbiau, kaip žmogus jaučiasi atėjęs į sporto klubą. Juk fasadas gali būti gražus, bet daug svarbesnis yra turinys. „Pirmos trys treniruotės klube nemokamos, kad žmogus pamatytų aplinką – kam daug šnekėti telefonu ir žadėti, kai žmogus gali ateiti ir pasportuoti? Neužtenka vienos treniruotės, pasportuokite dar kartą. Mūsų sporto klubui augti padeda dėmesys kiekvienam klientui – jei nori, kad žmogus grįžtų, turi su juo realiai dirbi, negali leisti nė vienam komandos nariui daryti broko“, – sako Paulius.

Pasak jo, šių laikų problema ta, kad žmonės nori daugiau, nei gali sau leisti. Sporto klubo vadovas teigia, kad kiekvienas gali rinktis, į ką investuoti: į tai, kas iškart matoma, arba į dalykus, kurių naudą pajusi po kurio laiko.

„Žmonės skuba. Jie nori važinėti gražiausiomis mašinomis, bet jeigu jos yra skolintos, tai koks džiaugsmas? Moki sukandęs dantis pinigus ir negali ant duonos sviesto užsitepti. Lygiai tas pats su būstu. Savo gyvenime reikia įvertinti galimybes“, – sako buvęs čempionas ir priduria, kad jei verslininkas to nesupranta, pasekmės gali būti liūdnos.

„Tas turėjimas pinigų… – šypteli jis. – Duokite neprotingam žmogui daug pinigų, bet iš principo niekas nepasikeis. Juk gyvenimas žemiškas ir paprastas. Vis tiek lieka darbai, kuriuos darai, šeima, kuria turi rūpintis. Neprotingą žmogų pinigai gadina.“

Pauliaus įsitikinimu, jei jaunas verslininkas daug pinigų investuoja į reklamą, bet nesirūpina paslaugos ar prekės turiniu, tai jo popieriai liūdni. Sporto klubo „Saulės ženklas“ džiaugiasi kiekvienais metais organizuojantis varžybas vaikams ir suaugusiesiems, dalyvaujantis visose LKKF rengiamose varžybose, tarptautiniuose turnyruose Japonijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje… Geriausi šio klubo mokiniai šiuo metu jau yra įsteigę savo mokyklas.

Darbas įpareigoja

Paulius itin susirūpinęs, kad Lietuvoje daugėja sveikatos sutrikimų, susijusių su menku fiziniu aktyvumu, vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterio: „Aš, kaip treneris, raginu vaikus daugiau judėti. Man baisu, kad dabar tėvai, užuot leidę daugiau laiko su atžalomis, jiems nuperka naujausius kompiuterius ir palieka prie jo sėdėti. Taip stuburai iškrypsta, regėjimas pablogėja, nervinė sistema sutrinka. Būtina su tuo kovoti! Dabar visi užsiėmę, tėvai bando uždirbti kuo daugiau pinigų, bet atsibuskime, nes prarandame ateinančią kartą“, – sako Paulius, siekiantis fizinį aktyvumą pristatyti kaip vertybę, darančią įtaką ne tik sveikatai, bet ir gyvenimo kokybei.

Jis sako, kad suaugusieji turi būti pavyzdys vaikams: „Nenoriu, kad jaunimas matytų suvargusį, pakiužusį, paliegusį trenerį. Mane darbas įpareigoja palaikyti formą netgi baigus sportininko karjerą“, – sako Paulius ir džiaugiasi, kad jo paties dukros netupi prie kompiuterio, yra fiziškai stiprios, sveikos ir neserga.

Sporto klubo vadovas prisimena anksčiau dažnai girdėdavęs, kad iš trenerio darbo duonos nevalgysi ir „eik į teisę, eik į rimtas įmones“. „Dabar jie pamatė, kad trenerio darbas gali būti gerbiamas, nes darai žmonėms gera: augini jaunimą, stengiesi atitraukti jį nuo gatvės, kompiuterių, suteiki galimybę patikėti savimi, fiziškai sustiprėti. Ir suaugusiesiems verčiau rinktis sportą, o ne vakarais skęsti alaus butelyje“, – sako Paulius.

Vertybių krizė

„Krizę pajutau per aplinką, žmonių nuotaikas, vertybių kaitą, o savo veikloje krizės nejaučiau. Taip, dirbti dabar reikia dar daugiau, sprendimai turi būti dar racionalesni, – teigia Paulius, bet primena, kad būtina gyventi pagal galimybes: – Jei tu visąlaik eini pirmyn, žingsnis po žingsnio pagal savo galimybes, jei visada turi atsarginį planą, t. y. galimybę atsitraukti, keisti kryptį, jei esi sąmoningas, tai viskas gerai. Vis dėlto daug kas padarė didelį šuolį pirmyn ir jau nebėra kelio atgal – gaila tokių žmonių, gaila, kad tokia situacija Lietuvoje. Pokyčiai vyksta sparčiai ir judėdamas mažais žingsneliais visada gali sakyti sau: „palauk, pasisuk“, bet jeigu tu skubėjai, norėjai visko greitai, gyvenai iliuzijomis ir dar nemėgai to, ką darai, bet manei, kad, pavyzdžiui, įkursiu medienos perdirbimo įmonę, būsiu visiems matomas, iškart pirkai gamybos patalpas, cechus, investavai į įrangą net nesukūręs verslo plano ir dabar imi suprasti, kad maržos nėra – tau tai nepatinka, tu išsigandęs savęs ir kitų klausi, kas čia darosi. O juk jau padarytos didžiulės investicijos! Reikia iš pat pradžių išsiaiškinti, ką nori daryti, be to, svarbu gerai pažinti rinką.“

Paulius stebisi, kad šiais laikais žmonės nenori investuoti, bet nori pirmiau mėgautis pinigais. „Imi paskolą, pasidžiaugi, o paskui kaip bus – atidirbsime kaip nors? Dabar tokia mada. Dėl to visa tauta kenčia“, – rimtą problemą įvardija buvęs sportininkas.

Nuolat mokykitės!

Sporto klubo „Saulės ženklas“ vadovas kaip treneris turi išklaudyti daug paskaitų norėdamas prasitęsti licencijas, dalyvauti LKKF organizuojamuose seminaruose, taip pat tarptautiniuose seminaruose ir stovyklose.

„Būtina mokytis ir tobulėti tiek kaip sportininkui, tiek kaip vadovui. Stiprinti žinias vienoje ar kitoje sferoje yra labai svarbu. Visada sakau sau ir savo mokiniams: „Jeigu sėdėsi vietoje, tave greitai peršoks visi kiti – visąlaik turi būti tarp pirmųjų, o tam, kad būtum tarp pirmųjų, privalai ieškoti naujų metodų.“ Aš suprantu nesąs visažinis, tikrai turiu ko pasimokyti. Pagal galimybes visada stengiuosi ką nors sužinoti, panaudoti savo veikloje, be to, mokausi iš klaidų“, – teigia Paulius.

Sporto viršūnes šturmavęs sportininkas neslepia, kad pradėdamas verslą turėjo įveikti savo baimes: „Visi mes, žmonės, bijome, tik klausimas, kas iš to. Vieni bijo ir atsitraukia, o kiti apgalvotai veikia.“

„Saulės ženklo“ vadovas pripažįsta, kad dirbant kasdien būtinas planas: „Kiekviena treniruotė, kiekvienas įvykis yra planuojamas. Aš jau žinau, kas bus po savaitės ar po dviejų, žinau, kaip praleisiu birželio mėnesį. Darbo kalendorius yra toks toks užpildytas.“ Pauliaus teigimu, viskas turi būti pradėta nuo tikslų, tiems tikslams turi būti kuriami planai, be to, būtinas nuoseklumas. „Ar sporto, ar verso – modeliai yra labai panašūs“, – sako jis.

Poilsis – būtinybė

„Kai vieni sportuoja, aš dirbu, kai kiti dirba, aš sportuoju. Kad ir kaip banaliai skamba, man pailsėti padeda sportas. (Juokiasi.) Kai buvau rimtas sportininkas, mano gyvenime buvo tik karatė, nebuvo kitokio sporto – gal ką nors ir praradau. Dabar bandau pažinti, pavyzdžiui, tenisą, mėgstu paplaukioti, pasivažinėti dviračiu, pabėgioti. Šiemet pusmaratonį nubėgau (21 km). Nuolat gyvenime bandau ką nors atrasti. Kai kas stebisi, kam tai darau, o man keista, kai pamatau savo amžiaus pilvotą žmogų, valgantį bandelę, geriantį alų ir dūstantį“, – sako Paulius, ramybę randantis ir namuose po darbo.

„Mano žmona yra šeimos židinys, meilės ir ramybės šaltinis. Esu jai labai dėkingas. Grįžtu namo, noriu pailsėti (Paulius darbą pradeda popiet ir baigia 20.30 val. – aut. past.), vaikai nori dėmesio ir išties nepriklausomai nuo to, kiek valandų, visas likęs dėmesys turėtų būti skiriamas jiems. Vis dėlto pripažįstu, kad nuovargis kartais ima viršų“, – gūžteli pečiais Paulius ir juokais sako, kad dirbant su vaikais kartais ir smegenys gali užkaisti.

Sporto klubas „Saulės ženklas“ turi gražias tradicijas. „Mes švenčiame Kalėdas, rengiame teminius vakarėlius, sportininkai įpratę, kad po kiekvienų varžybų būna vakarėliai, visi nori pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais, pasišokti. Poilsis labai svarbus darbo ir santykių tarp žmonių produktyvumui. Žmonės čia ateina ištrūkti iš rutinos, ko nors pakeisti. Pradedant nuo mitybos, alkoholio vartojimo, nesaikingų vakarėlių, apskritai nuo fizinio apsileidimo“, – pabrėžia Paulius.

DEGANČIŲ AKIŲ SVARBA

„Būna, kad ateina žmogus, rodo savo popierių ir mano, kad gyvenime vien dėl to šio to yra vertas. Man atrenkant žmones į komandą svarbiausia nuoširdumas, žiūriu, ar žmogaus akys dega noru čia dirbti. Visada duodu galimybę jam vesti treniruotę ir tada žiūriu, ar žmogui tai patinka“, – pasakoja verslininkas.

Nuo 2007 metų sporto klube „Saulės ženklas“ dirbanti karatė instruktorė Marta Sokolenko sako, kad tai, kad buvo priimta į darbą, lėmė keletas priežasčių: sąžiningumas, atsakingas požiūris į darbą, bendravimas ir tarpusavio supratimas, taip pat tai, kad yra trenerio auklėtinė, o per ilgus treniravimosi metus jis perpranta auklėtinių savybes.

Pats Paulius pabrėžia, kad jei žmogui nepatinka darbas, tai pinigai yra laikina motyvavimo priemonė. Juk vis tiek ateis laikas, kai žmogus gaus tuos pinigus ir padarys tik tiek, kiek reikia. O kad verslas judėtų į priekį, reikia padaryti truputį daugiau – tik tada įmonė gali džiaugtis gerais pasiekimais.

„Jei kiekvienas darbuotojas padaro tiek, kiek reikia, ir truputį daugiau, rezultatai bus labai geri. Jei dirbama tik tiek, kiek reikia, ir truputį mažiau, tada įmonė neaugs, sužlugs. Motyvuotus, užsidegusius žmones rasti yra sunku, paprasčiau užsiauginti“, – sako Paulius.

Sporto klubo „Saulės ženklas“ vadovas džiaugiasi savo instruktoriais ir asistentais, kurie yra tituluoti sportininkai, o šie jį patį apibūdina kaip puikų lyderį ir savo srities žinovą, pasižymintį strateginiu mąstymu, įžvalgumu, reiklumu, užsispyrimu ir nenuolaidžiavimu sau.

Nuo septynerių metų pas Paulių besitreniruojanti Rita Pivoriūnaitė, 2010 metų Europos kata ir kumite čempionė, sako: „Jis yra profesionalas, puikiai bendraujantis tiek su vaikais, tiek su vyresniais klubo atstovais, mėgstantis discipliną, bet draugiškas bei linksmas žmogus. Man jis davė tikrai daug ir kaip treneris, ir kaip žmogus.“

Ir Paulius sako, kad darbo santykiai yra puikūs: „Aš žmonėms atiduodu dalelę savęs. Siekiu kitus motyvuoti savo pavyzdžiu. Pastebėjau, kad geriausi sportininkai yra individualistai – jie vengia sisteminių struktūrų, daugiau galvoja apie pamatinius dalykus.“

BŪKITE SĄMONINGI!

Paulius sako, kad verslininkas turi tikėti savo svajone ir nepaisydamas to, kad kitam gali atrodyti kaip visiškas kvailys, daug dirbti, siekti ją realizuoti.

„Kūrybiškumas ir svajonė – pagrindiniai gero verslininko varikliai, – teigia Paulius. – Na, pavyzdžiui, IT, programavimo specialistai juk nepasidaro pinigų vos prisėdę prie kompiuterio. Yra daug darbo, reikia daug pažinti, suprasti… Gali daug metų tuo gyventi ir tik vėliau atsiranda galimybė užsidirbti, sukurti verslą. Ir jei tu nori sukurti rimtą verslą, tai tas dalykas turi tau patikti.

Neverta pulti daryti visko tik dėl pinigų, nereikia skubėti. Sukurti verslą yra viena, bet jį plėtoti, pereiki į kitą etapą – čia jau sudėtingesni dalykai. Tad pradedantiems savo verslą linkiu rasti svajonę ar hobį, pradėti nuo paprastesnių dalykų, nebūti godiems. Malonumą turi teikti darbo procesas, o ne uždirbti pinigai. Tuomet ir klientų daugės. O jei darysi viską paskubomis ir atmestinai, klientai tai pajus, tu neišsilaikysi. Visiems jauniems verslininkams linkiu užduoti sau klausimą, kokią realią naudą visuomenei duoda jų sukurtas verslas, ir mažais žingsneliais judėti savo svajonės link.“