Dažnai susitinku ir bendrauju su lietuviais bei užsieniečiais, turinčiais savo verslą. Vien rengdamas straipsnius „bzn start“ turėjau galybę progų iš arčiau susipažinti su žmonėmis, kurie pasirinko ne samdomo darbuotojo, o verslininko kelią. Remiantis įvairiais stereotipais ir klišėmis visus juos galima būtų vadinti drąsiomis, protingomis, išradingomis, įžvalgiomis asmenybėmis. Tačiau tokie epitetai apie juos pasako lygiai tiek pat, kiek žodis „geras“ kalbant apie filmą arba knygą.

Anksčiau buvo daug paprasčiau. Atrodo, visai neseniai žinojome, kad verslininkas – tai toks žmogus, kuris Gariūnuose stumdo drabužius, santechniką, piratinius kompiuterinius žaidimus, lenkiškus jogurtus ir kitą vartotojams būtiną gėrį. Tai apsukriesiems nepriklausomybės atgavimo vėjų vis dar gairinamoje mūsų šalyje nešė gražų pelną, kurį šie leido unikalių ir protu nesuvokiamo baisumo namų statyboms. Anuomet jų savininkus daugelis vadino komersantais arba spekuliantais.

Būtent per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, kai Lietuvoje klestėjo laukinis kapitalizmas, buvo sukurtas masėms priimtinas verslininko portretas: suktas, dažnai nelegaliais būdais uždirbantis pinigų ir su aplinkiniais nesiskaitantis turtuolis.

Taip. Be ugnies dūmų nebūna. Galima būtų įvardyti ne vieną tų laikų verslo pasaulio ryklį, kuris palengvino dalią sau ir savo įmonei išsisukinėdamas nuo mokesčių, versdamasis kontrabanda, klastodamas dokumentus, duodamas kyšius… Taip galima būti tęsti be galo.

Blogiausia, kad anksčiau suformuota nuomonė gyvuoja ir dabar. Nors anaiptol ne visi verslininkai Lietuvoje buvo ar juo labiau yra niekingi pinigų vergai ir garbėtroškos. Prie to svariai prisidėjo žiniasklaida, kuri nuolat naršė blogus pavyzdžius ir beveik užmiršo tikrai vertus dėmesio.

Gerai, kad tokia tradicija nyksta ir vis dažniau galima pamatyti ar išgirsti žurnalistų pasakojimų apie įkvepiančius žmones. Tokius, kurie suderino siekį realizuoti save, norą užsidirbti bei troškimą padėti kitiems.

Šių metų „Global Entrepreneurship Monitor“ tyrimas atskleidė, kad dažniausiai mūsų šalyje verslo imasi 25–40 metų sulaukę žmonės. Tai karta, kuri vis dar prisimena tarybinius laikus, bet jau yra liberali ir supranta, kad pinigai turi būti uždirbami, o ne gaunami iš valstybės. Tokia sintezė dar labiau sustiprina jų norą siekti sėkmės ir kovoti dėl jos, mat tokiems asmenims laisvė ir gyvenimas be nepritekliaus nėra aksioma.

Tad jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šiuolaikinį verslininką iš Lietuvos, drąsiai galima būtų teigti, kad jis yra alkanas. Tai asmuo, kuris daug skaitė, matė ir girdėjo apie verslą Vakaruose. Jis žino apie kitų sėkmės istorijas ir norėtų tapti vienos iš jų autoriumi.

Tai, beje, nėra tuščia svajonė. Noras ir dabartinės sąlygos juos padaro stipresnius nei kolegas iš JAV ar kitų Europos šalių. Atsiradusios galimybės laisvai keliauti po pasaulį, studijuoti bet kuriame universitete, palaikyti ryšius su daugybe skirtingų žmonių ir naršyti neišsemiamuose informacijos kloduose internete šiuolaikiniams Lietuvos verslininkams suteikia sparnus. Lieka išmokti jais naudotis.

Žinoma, vis dar gana sudėtingos verslo sąlygos Lietuvoje, patirties stoka bei verslo kultūros tradicijų nebuvimas dažnai kiša pagalius pradedantiesiems verslininkams į ratus. Bet šie nepasiduoda. Todėl jie nusipelno būti vadinami atkakliais.

Verslininkai mūsų krašte pagaliau suprato, kad išvaizda ir įvaizdis taip pat yra svarbūs. Tad jie tarė „ne“ treningams su juostelėmis, baltiems sportbačiams, pigiam tualetiniam vandeniui, dideliems pilvams ir kitiems naujojo lietuvio atributams. Dabar tai vadinamojo smart casual stiliaus propaguotojai, kurie renkasi kokybiškas prekes bei paslaugas ir nemėgsta formalizmo.

Be abejonės, apibūdindami vidutinį mūsų dienų verslininką iš Lietuvos greičiausiai neišsiversime nepavadinę jo vilniečiu. Kodėl? Todėl, kad vien iš šių metų antrą ketvirtį Lietuvoje įsteigtų 3 272 įmonių net 1 574 buvo registruotos sostinėje. O tai kiek daugiau nei 48 proc.

Tiesa, Lietuvos verslininko portretas skirtinguose šalies regionuose yra vis kitoks. Tai, ką gali pamatyti Vilniuje, tikriausiai neišvysi provincijoje. Periferijoje veikiančios smulkiosios įmonės nepretenduoja pakeisti pasaulio ar jo užkariauti. Jos sau kelia kuklesnius, bet ne mažiau svarbius tikslus: nebūti našta valstybei, sukurti darbo vietų kitiems, patenkinti vartotojų poreikius, išsaugoti tradicijas ir kt. O miestelėnai, kurie vis dažniau save priskiria ne konkrečiai tautai, o apskritai pasauliui, veržiasi šturmuoti aukščiausių verslo viršukalnių. Kuo jaunesnis žmogus – tuo, tikėtina, didesnė jo svajonė. Štai „Facebook“ pagrindiniame biure kabo iškalbingas plakatas su užrašu: „Go big or go home“ (liet. – Tapk didelis arba varyk namo).

Taigi klausti, koks yra šiuolaikinis verslininkas iš Lietuvos, nėra tikslinga, nes, laimė, jų turime visokių. Dėl šviesios ateities norisi tikėti, kad tai jaunas, išsilavinęs, nesilaikantis stereotipų, nebijantis nukaršusių autoritetų ir atviras pasauliui žmogus.