Nardymas interneto vandenyse neretai asocijuojasi su laiko švaistymu. Tačiau sutikite, būna, panėręs giliau randi ką nors, kas įkvepia, nustebina ar priverčia šypsotis nuo ausies ligi ausies. Taip atsitiko man, kai išvydau mūsų kolektyvo pamėgto „Sėkmės pilvo“ iliustraciją. Sekdama šio gyvo paveikslėlio kilmės pėdsakais susipažįnau su jo autore – iliustratore Milda Karpavičiūte (23 m.).

Apie „Sėkmės pilvą“

„Sėkmės pilvas“ buvo vienas iš objektų, kuriuos turėjau užfiksuoti, – pasakoja M. Karpavičiūte. – Iki užsakymo apie šį simbolį daug nežinojau, praeidama Vilniaus gatve matydavau, kad tokia skulptūra yra, tačiau tik tiek.“

„Jei klientas palieka daug laisvės, darbas pagal užsakymą tampa gana paprastas: gauni tekstą, o tada čiumpi pieštuką ir… suki galvą, kaip viską perteikti vaizdu“, – pasakoja pašnekovė. – Gavusi tekstą apie „Sėkmės pilvą“ jau žinojau, kur jis yra ir kaip turėtų atrodyti.“

Ji prasitarė, kad ne visus objektus pavyksta pamatyti gyvai dėl laiko stygiaus.

„Tokiu atveju prieš pradėdama piešti apsižvalgau internete. Informacijos rinkimas man visai malonus procesas, pati sužinau įdomių dalykų, o ir piešti bet kaip ne mano stilius, norisi nuo ko nors atsispirti, o tik vėliau imtis improvizacijos“, – kūrybos paslaptimis dalijasi pašnekovė.

… ir kitus Vilnių puošiančius simbolius

Paklausta apie simbolių reikšmę miestui, M. Karpavičiūtė sako: „Simboliai turi savo istorijas, o tai miestui suteikia žavesio. Vilnius po truputį tampa vis įdomesniu miestu, myliu jį ir tikiu, kad atsiras vis daugiau norinčių jį papuošti.

Man patinka, kai miestas yra gyvas, kai keičiasi, todėl „Sėkmės pilvas“ ir panašūs projektai mane labai džiugina. Smagi yra interakcija tarp skulptūros ir žmogaus, juk granitinės žymių veikėjų skulptūros jau seniai nieko nebesako. Vilniuje atsiranda tokių interaktyvių meno kūrinių: inkliūzai Literatų gatvės sienose, mylintys vienas kitą Neries krantai ir, žinoma, gatvės menas – gera pajusti judesį, gyvybę, visa tai mena apie kūrybingus ir veiklius žmones.“

Mėgstama veikla

„Užtrukau, kol nusprendžiau, kur studijuoti, tačiau galiausiai pasirinkau grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nesigailiu, priešingai, esu labai patenkinta, – tikina M. Karpavičiūtė. – Nors krūvis buvo nemažas, studijos mane pakeitė, sukrovė žinių bagažą. Jų metu susipažinau su grafikos technikomis, apie kurias prieš tai beveik nieko nežinojau, pasirodo, jas primiršusios Vakarų šalys vertina mūsų studentus.“

„Studijuojant atsirasdavo ir komercinių užsakymų, teko išmokti piešti kompiuteriu, o tai, ką atradau, ėmė patikti“, – pasakoja mergina ir pažymi, kad šiuo metu dauguma iliustracijų yra piešiamos kompiuteriu: – Man monitoriaus „pikseliai“ – tik viena iš raiškos priemonių, nei geresnė, nei blogesnė už kitas, turinti savų subtilybių ir pliusų.“

Skirtingomis raiškos priemonėmis besidominti, nuo piešimo markeriais iki origamių lankstymo, mėgstanti įvairovę pašnekovė pasakoja: „Kurdama mintis ir jėgas sutelkiu į šią akimirką, į savo darbą, net prarandu laiko nuovoką. Tai ir darbas, ir meditacija. Aišku, ir alkis, ir nemiegojimas, ir nuovargis išlieka, tačiau pasireiškia tik padėjus pieštuką.“

Apie mūzas

„Internete pilna visko kaip sąvartyne, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad ten gali rasti įdomių dalykų: – Nemažai laiko skiriu vaizdų paieškai internete, domiuosi savo sritimi, seku, kas ką geresnio sukūrė, iliustravo, sugalvojo, užrašė ir t. t. Būna, kad kartais smegenys atsisako apdoroti šį milžinišką medžiagos kiekį: dingsta ir vardai, ir pavadinimai, viskas supanašėja.“

Iliustratorė įkvėpimo kitų žmonių darbuose neieško. „Tik patenkinu smalsumą“, – šypteli jauna mergina ir priduria, esą geriausios idėjos ir mintys ateina išsiblaškius stebint žmones, išėjus pasivaikščioti palei upę ar pakeitus aplinką.