„Galima būti kūrybiškam ir nemąstant, bet iš tikrųjų mąstant nebūti kūrybiškam vargiai įmanoma. Tiesiog dažnai mąstymu vadiname atmintį – jau žinomų sprendimų atgaminimą, kai visas mąstymas tėra atpažinti situaciją, kuriai jau turi patikrintą sprendimą. Tačiau, norėdamas rasti naują sprendimą, turėsi mąstyti kūrybiškai: kombinuoti, ieškoti, tobulinti, eksperimentuoti ir klysti“, – sako reklamos agentūros „Milk Lietuva“ kūrybos direktorius Rimantas Stanevičius.

Kiekvienas gali būti kūrybiškas?

Jo teigimu, kūrybiškumas nėra talentas, o tiesiog atvira būsena, kai žmogus yra atsipalaidavęs, žaismingas, smalsus, o būdamas uždaras jis yra labiau orientuotas į tikslą, susikaupęs, nekantrus.

Pasak jo, kūrybiškas žmogus turi būti smalsus, dekartiškai abejoti, gauti pasitenkinimą ne tik iš rezultato, bet ir iš proceso, o tai jam yra įgimta, tik vėliau „nuugdoma“: „Taip nuo žaisti, kur nėra aiškaus tikslo ir yra tiesiausias kelias į kūrybą, žmogus pereina prie žaidimo, kuriame yra kažkieno sugalvotos taisyklės.“

 

„Tada reikia rasti energijos, nes nėra nieko liūdniau už baltą popieriaus lapą ir virš jo palinkusį dūsaujantį žmogų. Nereikia savęs kaltinti, jei pirmiausia nori paplepėti, papasakoti juokelį, pažaisti boulingą ir pan. Mintys pačios pasuks ten, kur reikia, jei jų neprievartausime“

R. Stanevičius

 

Puikus pavyzdys – vaikai. Jie nejaučia gėdos, nebijo ir nemoka sustoti. Pašnekovas prisimena psichologo Levo Vygotskio žodžius, kad žaisdami vaikai elgiasi brandžiau ir sugeba daugiau, nei būdinga jų amžiui. Tad nežaisdami ribojame savo potencialą.

„Kodėl megztinį reikia vilktis per galvą? Vaikai bandys ir per koją, ir per ausį, ir per langą, kol mama sustabdys. O jei tai bus ne mama, tada mokytoja, kuri sakys: „Nežaisk su maistu, su vandeniu, ugnimi…“ Mes visi taip sustabdyti, nes tai daryti lengviau, nei sukurti saugią aplinką mūsų žaidimams“, – pasakoja jis.

Problemos paieškos

Vadinasi, užaugus, kai jau galima nebeklausyti mamos ir mokytojų, pats laikas būti kūrybiškiems ir eksperimentuoti. R. Stanevičiaus teigimu, tai įmanoma ir veiksminga, tik suaugusiajam teks prisiversti daryti sąmoningai, o vaikui pavyksta natūraliai.

Tam geriausia mūza yra problema. Pašnekovas cituoja psichologo Johno Dewey mintį, kad žmogaus smegenys įsijungia tik iškilus problemai, o visą kitą laiką jos miega žiemos miegu, taupydamos energiją, todėl joms reikia išorinio postūmio.

„Tada reikia rasti energijos, nes nėra nieko liūdniau už baltą popieriaus lapą ir virš jo palinkusį dūsaujantį žmogų. Nereikia savęs kaltinti, jei pirmiausia nori paplepėti, papasakoti juokelį, pažaisti boulingą ir pan. Mintys pačios pasuks ten, kur reikia, jei jų neprievartausime. Svarbu nepasiduoti pirmo sprendimo pagundai. Kokybė slypi kiekybėje – tik viena iš 20 idėjų turi galimybę būti originali. Paprastai pirmiausia į galvą lenda viskas, kas akivaizdu. Normalu tam tikroje vietoje užstrigti. Tada galima panaudoti kokią nors techniką ir judėti toliau. O ką, jeigu darytume visiškai priešingai? O jei problema pati išsispręstų? O kaip problemą spręstų mažas vaikas?“ – pavyzdžiais dalijasi jis.

Turėkite savo vėžlio kiautą

Tuomet galima pailsėti, tarkime, pasivaikščioti, pamedituoti, pasportuoti arba suplauti indus. Pasak R. Stanevičiaus, vėliau grįžęs prie savo problemos žmogus gali ir nebeprisiminti, kur ir kodėl prieš tai buvo užstrigęs.

„Aktyviai pasikamavus kelias valandas, galima kuriam laikui ir visai išsijungti. Nukreipti dėmesį kur nors kitur ir leisti pasąmonei perimti kamuolį. Nebūtina griūti į vonią kaip Archimedui ar gulti po obelimi kaip Niutonui. Man dar patinka mazochistiškai treniruotis išspiriant save iš komforto zonos. Padaryti ką nors, kas atrodo baisu ir neįprasta, pavyzdžiui, ekspromtu kurti ir atlikti lopšinę savo dukrai jos pasirinkta tema. O dainuoti man turbūt yra baisiau, nei nuogam pozuoti…“ – prisipažįsta pašnekovas.

Pasiteiravus, kokių komponentų reikėtų kūrybiškumui, jis prisimena komiko Johno Cheese’o patarimą turėti vėžlio kiautą, kur niekas nedrumstų ramybės ir būtų laiko susikaupti. Tai gali būti ne tik uždaras kabinetas, bet ir parko suoliukas, net jei ant jo įsitaisius nepavyks pabūti tyloje. R. Stanevičius tvirtina, kad didžiausias priešas yra prasmingas triukšmas, kuriame mūsų smegenys bando pagauti mums aktualią informaciją.

„Reikia maždaug poros valandų. Ilgiau žmonės tiesiog neišlaiko dėmesio, o per mažiau valandų neužtenka ką nors nuveikti. Ne veltui sakoma, kad, norint valandėlę patapyti, reikia kokių keturių valandų. Iš tikrųjų pasiruošti reikia ne tik fiziškai: pirmą pusvalandį būtinai knietės atrašyti laišką, prisiminsite, kad kam nors nepaskambinote ir pan. Tai nereiškia, kad viską padarysite, bet bent pradėsite, o kitą dieną galėsite tęsti toliau. Jei dirbama grupėje, svarbu, kad visi komandos nariai būtų visiški begėdžiai, nebijotų susimauti kito akivaizdoje, mokėtų juoktis ir neteisti. Kai žmonės bijo save diskredituoti prieš kolegas arba stengiasi daryti vieni kitiems įspūdį, jie dalijasi tik saugiais, neįdomiais dalykais, o galiausiai iš viso stringa“, – pabrėžia reklamos agentūros „Milk Lietuva“ kūrybos direktorius.