„Mokymas vyksta visur ir visada. Mokomės namie iš savo šeimos, mokomės kieme iš kaimynų, mokomės ir darbe iš savo darbdavių ar kolegų. Tačiau svarbiausia, ar iš kylančios situacijos sugebame ko nors išmokti. Kad tai įvyktų, turime sulėtinti tempą. Išmokstame tik tada, kai tam skiriame laiko ir dar kartą apgalvojame, kas įvyko. Tačiau tam jo dažnai nepakanka, nes dabar viskas labai greitai bėga į priekį“, – sako klinikinė psichologė-psichoterapeutė dr. Agnė Matulaitė.

Mokymosi interesas

„Atsakant į klausimą, ar darbdaviams sudėtinga mokytis iš darbuotojų, manau, reikėtų sutikti. Mokytis iš kitų nėra lengva. Panašiai kaip, pavyzdžiui, mokytojams mokytis iš savo mokinių, kai kuriems žmonėms gali atrodyti, kad tokiam dideliam žmogui mokytis iš mažų nebereikia. Arba, jei aš mokysiuosi iš jaunesnio, naujai pradėjusio ar mažesnę tam tikroje srityje patirtį turinčio žmogaus, galbūt dar pats kitiems mažiau žinantis ar mokantis pasirodysiu….

Kiekvieno žmogaus tobulėjimas – darbdavys jis ar darbuotojas – labai priklauso nuo paties žmogaus noro, jo pasiryžimo augti ir auginti save.

A. Matulaitė

Tad mokytis iš kitų patirties ne visiems gali būti lengva. Tačiau tie, kurie mokosi, gauna tikrai labai daug. Nes išmokyti ko nors naudinga gali kiekvienas darbuotojas. Štai, pavyzdžiui, ką tik naujame darbe pradėjęs dirbti žmogus galbūt gali pamatyti tai, ko senbuviai jau nebepastebi, tarkime, nepatogių kėdžių, pernelyg akinančių šviesų. Tačiau galbūt įmonės klientai kaip tik dėl to vengia naudotis šios įmonės paslaugomis. Kai kurios žinios tiesiog nepriklauso nuo turimų diplomų skaičiaus“, – sako psichologė.

„Kiekvieno žmogaus tobulėjimas – darbdavys jis ar darbuotojas – labai priklauso nuo paties žmogaus noro, jo pasiryžimo augti ir auginti save. Kai skaičiau paskaitas Oksfordo universitete, mane sužavėjo užrašas virš vienų vartų: „Didžiuojamės, kad šiame universitete kiekvienas žinantysis pavirsta nežinančiu, klausiančiu.“ Tai savybė, kurią, manau, svarbu išsaugoti visą gyvenimą… Gebėjimas būti smalsiam, besidominčiam“, – tikina dr. A. Matulaitė.

Psichologė mano, kad turime tik ribotas galimybes paskatinti vienas kitą augti, domėtis, sužinoti daugiau. „Paprastas pasakymas kitam žmogui, ką jis gali ar turi išmokti, pagerinti, dažnai nėra toks jau paprastas. Tad sunku ir, pavyzdžiui, darbuotojui nurodyti jo augimo galimybes, jo trūkumus. Dažniausiai, pavaldiniui pasakius, kad jis kažką žino, o kažko ne, kažką moka, o kažko nelabai, jis susitelkia į tą „nelabai“, „nežinau“. Greičiausiai įsižeidžia, nes šiuo atveju mums svarbu, ar esame pakankamai geri. Tuomet to, kas įvardijama gera, nebematome.

Manau, tokiu atveju, užuot nurodinėjus, reikėtų darbuotojui sukurti poreikį mokytis, tobulėti, – pataria dr. A. Matulaitė ir pateikia pavyzdį: – Jei vadovas kolektyve pasakytų, kad tie, kurie moka italų kalbą, vyks į Italiją stažuotis, darbuotojas gali būti suinteresuotas mokytis. Ypač jei mato, kad savo pažadą darbdavys išpildo ir iš tiesų siunčia tik tuos, kurie tokią sąlygą įvykdo. Tada jam atsiranda poreikis.“

Konkurencijos nauda

„Tad konkurencija, sąžiningumas darbo vietoje gali būti taip pat naudinga kaip ir bet kur kitur: šeimoje, moksle… Žinoma, visai gali būti taip, kad vieni konkurencijos akivaizdoje susitelkia ir tiki tuo, kad pasistengs, ištvers ir pasieks. O kiti tarsi linkę atsitraukti, pasiduoti, sugalvoja daugybę priežasčių ir reikalų, dėl ko jiems neverta kovoti, mokytis, siekti. Į konkurencijos iššūkius dažnai reaguojame pagal savo vaikystės stereotipus. Jei, pavyzdžiui, man vaikystėje niekada nebuvo suteikiama tai, kas pažadėta už tam tikras pastangas, arba jei visada mylimesnis buvo mano brolis ar sesė, kuris nuolat skųsdavosi ar kuriam niekas nepavykdavo, sunku patikėti, kad dabar mano pastangos pasiteisintų labiau“, – sako specialistė.

„Ar įmanoma konkurenciją išugdyti? Labiau tai pavadinčiau sąmoningumo didinimu, gebėjimu reflektuoti. Tačiau pirmiausia žmogus pats turi norėti konkuruoti. O jei labiau apsimoka atsitraukti, pasiimti atostogų, būti mažiau matomam ir gauti mažiau darbų, vargu ar konkuruoti darbuotojas bandys. Tačiau vėl galima prisiminti pavyzdį apie kelionę į Italiją. Jei darbuotojas pamato, kad vis negali išvykti į darbinę kelionę, nes tiesiog kalbą moka kiti, o ne jis. Gal tada kils mintis, kad verta jos pasimokyti. Jei jo atlyginimas jau nekyla kurį laiką, o to žmogaus, kuris moka ar gali daugiau – kyla, gal jis ir nuspręs, kad reikia kažko imtis“, – tarsi retoriškai klausia psichologė.

Dr. A. Matulaitė teigia, kad darbdaviai tokiems žmonėms gali suteikti postūmį: „Kartais darbe reikia žmonių, kurie skatina, klausia, nagrinėja priežastis. Tad galiu pasakyti, kad ta prasme darbdavys kartais turi būti ir psichologas.“