Iki spalio 6 d. vykusios konferencijos „TEDxVilnius – Hungry For Action“ maniau, kad jau iširusios grupės „InCulto“ lyderis Jurgis Didžiulis yra tik dar viena Lietuvos pramogų pasaulio ikona. Tačiau kai minėtame renginyje jis perskaitė pranešimą, supratau, kad ši asmenybė turi pasakyti kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tiesą sakant, mintis imti interviu iš Jurgio kilo dar šnekučiuojantis su jo seneliu Algiu Didžiuliu. Žurnalo „bzn start“ gerbėjai greičiausiai prisimena, kad viename vasarą pasirodžiusių numerių pasakojome pono Algio gyvenimo ir verslo istoriją.

Šį kartą pasakojimas apie talentą – žmogų, kuris daugiamilijoninį Bogotos miestą iškeitė į Vilnių ir ėmėsi sunkiai jo šeimoje suvokiamos veiklos – muzikos. Juk visi J. Didžiulio giminaičiai, kaip jis pats teigia, yra verslininkai.

Laisva kūryba dėl pinigų

Viskas prasidėjo nuo idėjos, kurią kartu su bičiuliu Eduardo Gimenezu Jurgis pasiūlė dar būdamas maždaug 20 metų. Tada jis sakė, kad Lietuvoje reikia įkurti Pietų Amerikos muziką grojančią grupę, nes ji sulauktų didelio populiarumo. Taigi netrukus atsirado „Latin Power“. Jos muzika tiko ir seniems, ir jauniems, todėl grupė greitai sulaukė teigiamo publikos vertinimo.

Šis projektas klestėjo, tačiau Jurgiui sekėsi ne taip gerai. Jo ir grupės keliai išsiskyrė. Kodėl, atlikėjas neatskleidė, tik pasakė: „Apie tai reikėtų kalbėti gurkšnojant ne pirmą viskio stiklą.“

Nors, pasak J. Didžiulio, tai nemaloni istorija, ji davė peno apmąstymams.

„Supratau, kad norint prisivilioti gerus muzikantus reikia pasiūlyti ką nors unikalaus. Tuo laiku tai buvo finansinis stabilumas. Tiesa, mes sutarėme, kad darysime tai, ką norime, bet būtinai per mėnesį turėsime tam tikrą koncertų skaičių. Jei tiek koncertų nebūtų, aš pažadėjau apmokėti skirtumą“, – grupės „InCulto“ pradinį verslo modelį paaiškino J. Didžiulis.

Tokia komercinė vizija pasirodė esanti sėkminga. Iki pat 2007 m. grupei sekėsi puikiai, tačiau pamažu jie nusigręžė nuo pagrindinio tikslo – nuoširdžios kūrybos ir daugiau dėmesio pradėjo skirti pinigams. Nieko nuostabaus, juk tai daryti vertė paskolos.

„Tada ir iškilo dilema, ar tai darome, nes mums patinka, ar tiesiog reikia. Žinote, jei reikia pinigų, tuomet geriau imtis gerai mokamo darbo ir taip užsidirbti“, – sakė Jurgis, kuris ne tik moka groti, bet ir išmano verslą.

Studijos ir praktika

„Kai senelis sužinojo, kad pasirinkau atlikėjo kelią, tikrai nepagyrė. Jis manęs klausė: „Iš ko tu gyvensi?“ – prisiminė Jurgis.

Tai viena priežasčių, kodėl atlikėjas ėmė studijuoti BMI universitete. Ten J. Didžiulis gilinasi į verslo vadybą.

„Nors brangu, džiaugiuosi, kad ten studijuoju. Gautos žinios padeda atpažinti mano veikloje tam tikrus modelius bei tendencijas, o teorijos taikymas praktikoje visada yra geras dalykas. Pavyzdžiui, dabar man lengviau bendrauti su vadybininkais ir verslininkais. Taip yra, nes suprantu jų žargoną. Kai man pasako kokį nors terminą, aš žinau, ką tai reiškia ir ko galima tikėtis. Taip atrodau patikimesnis, o ir jiems lengviau dirbti“, – džiaugėsi pašnekovas.

Anot jo, vienas liūdniausių dalykų, su kuriais teko susidurti, – būtinybė išsireikalauti sąžiningai uždirbtus pinigus. Užsakovai skambina ir kviečia pagroti tikėdamiesi, kad muzikantas bus patenkintas vien todėl, kad turės galimybę pastovėti scenoje.

„Gaila, kad dažnai mūsų visuomenėje nesutampa materialinės ir moralinės vertybės. Tarkime, gali sukurti didelę finansinę vertę, bet dvasinė pusė bus skurdi ir atvirkščiai. Ypač sunku tikriems menininkams, kurie atsiduoda kūrybai, bet visiškai nesupranta, kaip iš jos pragyventi“, – sakė J. Didžiulis.

Muzikos industrijos saulėlydis

Tuo, kad kūryba užsiimantys žmonės dažnai neišmano verslo subtilybių, ilgai naudojosi įrašų kompanijos. Vis dėlto technologijos ir internetas neseniai jiems atrišo rankas. Laisviau pasijuto ir muzikos laikmenų pirkėjai. Jiems atsirado galimybė patiems įvertinti, kiek mokėti už tam tikrą kūrinį.

Tiesa, vieša paslaptis, kad Lietuvos ir daugelio kitų pasaulio šalių vartotojai renkasi apskritai nieko nemokėti ir siunčiasi piratines dainų versijas. Bene vienintelė kompanija, kuriai pavyko bent šiek tiek atsverti nelegalios muzikos kiekį, – „Apple“ ir jos paslauga „iTunes“. Vis dėlto Jurgiu ji nėra priimtina.

„Praėjo tiek metų, o vis dar nėra normalios sistemos, kurią naudodami gerai jaustųsi ir atlikėjai, ir vartotojai. „iTunes“ labai dideli antkainiai. Ir net kai jiems permoki, vis tiek gauni tik MP3 formato failą. Manau, žmonėms būtina turėti galimybę gauti aukštos kokybės įrašus. Juk pirkdami paveikslą norime originalo. Panašiai yra ir su muzika“, – aiškino Jurgis.

Jis, beje, pateisina piratinės muzikos ir kitų intelektinių kūrinių siuntimąsi asmeniniais tikslais. Pasak atlikėjo, visos didelės ir reikšmingos šios industrijos kompanijos buvo tokios neatidžios ir aplaidžios, kad užklupus sėkmei praleido akimirką, kad reikia keisti veiklos kryptį. Vartotojai ir kūrėjai evoliucionavo, o tos srities verslas – ne.

„Manau, viskas pasikeis, kai visi žmonės supras, kad mokėti už tam tikrus dalykus reikia ne tik tada, kai tau įteikia sąskaitą, bet ir savanoriškai“, – svarstė pašnekovas.

Jis pateikė tokį pavyzdį: žmogus nemokamai internetu parsisiunčia dešimt skirtingų muzikos albumų. Perklausęs juos nusprendžia, kad pinigų vertas tik vienas. Tas, kurį norėtų turėti ir fizinėje laikmenoje. Tada ir sumoka.

„Panaši situacija yra ir su knygomis. Juk kai kurios vertos, kad jas spausdintų, o kitos ne“, – sakė J. Didžiulis.

Atvirumas verslo pasaulyje

Pašnekovas, pasirodo, ne tik kalba, bet ir veikia. Debiutinis grupės „The Ball & Chain“, kurią sudaro Jurgis ir jo žmona Erica, albumas buvo platinamas nemokamai. Tai padaryti pavyko pritaikius naujovišką muzikos verslo modelį.

„Anksčiau buvo taip, kad įrašytą kompaktinį diską parduodi ir iš to uždirbi. Mes nutarėme atsisakyti tokios tradicijos ir radome savo kampanijai rėmėją. Tai buvo vienas lietuviškų čiužinių gamintojas. Jie gavo reklamą, o mums padengė albumo leidybos išlaidas. Vienintelis dalykas, ką patys darėme, – klausytojams dalijome albumą už „like“ paspaudimą socialiniame tinkle „Facebook“, – pasakojo atlikėjas.

Jo teigimu, viską įvertinus toks modelis pasirodė net pelningesnis nei tradicinis įrašų pardavinėjimas. Ypač todėl, kad neliko rizikos. Be to, „The Ball & Chain“ pavyko net šiek tiek uždirbti.

„Manau, tai labai geras rezultatas, ypač turint galvoje, kad šiais laikais kompaktinės plokštelės leidyba iškart laikoma nuostolinga ir skirta tik reprezentacijai“, – tvirtino Jurgis.

Papasakojęs apie savo patirtį, jis iškart patikslino: „Dalijuosi tuo ne dėl neapdairumo. Tiesiog manau, kad pasaulyje turėtų būti daugiau bendradarbiavimo. Net ir versle.“

Dainininkui labai patiko neseniai vienoje konferencijoje išsakyta pranešėjo mintis, kad turi būti bendrovių, kurios gyvuoja tam, kad dalytųsi žiniomis su kitais. Būtent todėl „The Ball & Chain“ pirmo albumo projekto modelis – ne komercinė paslaptis.

Asmeninis pasirinkimas

Jurgio pristatyti nereikia. Matyt, beveik visa Lietuva žino, kas jis yra ir ką daro.Vis dėlto nedaugelis turėjo progą susipažinti su jo keliu į muzikos pasaulį. Jo pasirinkimas stebina turint omeny, kad kiti šeimos nariai yra rimti verslo žmonės.

„Žinote, sakoma, kad kai šeimoje yra daug alkoholikų, būtinai atsiras bent vienas, kuris visiškai nemėgs alkoholio. Panašiai nutiko ir man – norėjosi daryti kitaip“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, artimieji nesižavėjo sprendimu sukti į muziką. Jurgio senelis net sakė, kad tai nėra rimtas darbas, todėl atlikėjas buvo priverstas studijuoti ne filosofiją, kurią norėjo rinktis, o verslo vadybą.

„Man pasakė: „Filosofija – gerai, politikos mokslai irgi puiku, bet turi išmokti ir ko nors naudingo, pritaikomo praktikoje.“ Senelis pasiūlė apmokėti studijas BMI ir aš sutikau“, – aiškino J. Didžiulis ir čia pat pridūrė visai nesigailintis.

Laimė, gerovė ir talentas

Pasak pašnekovo, vienas didžiausių iššūkių žmogaus gyvenime –balanso tarp darbo ir šeimos paieška. Jei karjerai bus skiriamas viskas dėmesys, šeima liks nuošaly. Vaikai gal net bus įskaudinti, bet jie nekartos tokios klaidos.

Atlikėjas pripažįsta, kad Vakaruose tą balansą pasiekti yra lengviau. Anot jo, Lietuvoje daug neuždirbančiam žmogui priekaištaujama, jis laikomas kvailiu.

„Aš labai džiaugiuosi, nes jaučiu tiek dvasinį pasitenkinimą, tiek materialinę pilnatvę. Koncertuose žmonės šypsosi, o po jų prieina ir padėkoja. Nenorėčiau, kad mane aplinkiniai vertintų atsižvelgdami į tai, kokią mašiną vairuoju ar kokias pareigas einu. O tuo Lietuvoje dabar madinga puikuotis. Tačiau retas kuris paklausia, ar gerai įsisukę žmonės yra išties laimingi“, – svarstė J. Didžiulis.

Jis prisipažino, kad net ir turėdamas galimybę gyventi iš naujo nekeistų nė vieno sprendimo, nors objektyviai vertinant galima sakyti, kad gyventi ir plėtoti muzikos projektą Kolumbijoje būtų kur kas lengviau nei Lietuvoje. Ten ne tik daugiau žmonių, bet ir šeimos buveinė. Vis dėlto Vilnius Jurgį palenkė žavumu.

„Gyvenau Bogotoje, kur yra maždaug 8 milijonai gyventojų. Dabar stebiuosi, kaip ten apskritai gali gyventi žmonės. Tai sudėtinga ir nelabai saugu. O čia mano vaikai gali ramiai eiti į kiemą ir žaisti. Aišku, niekada nežinai, kas nutiks, bet Bogotoje nebūtų taip ramu. Be to, ten dviračiu daug nepavažinėtum, o Vilniuje juo dažnai naudojuosi. Arba einu pėsčiomis“, – pasakojo Jurgis.

Jo teigimu, sulaukus šiokios tokios profesinės sėkmės Lietuvoje, kai pradėjo augti honorarai, mintis likti Vilniuje atrodė puiki.

„Jei būčiau tada turėjęs tiek žinių, kiek dabar, gal tokio sprendimo ir nebūčiau priėmęs. Vis dėlto tai nereiškia, kad gailiuosi. Man patinka Vilnius, bet galėjo viskas būti ir kitaip“, – tikino pašnekovas.

Pasiektas pripažinimas Lietuvoje J. Didžiuliui dabar leidžia kiek laisviau dirbti. Nors pagrindines pajamas jis gauna iš muzikos, jų mažėjimo tendencija yra aiški. Anot muzikanto, ateityje tikrai niekas nepirks jo muzikos, todėl reikia ieškoti įvairių galimybių.

„Be muzikos, mes dar parduodame savo įvaizdį ir ištisus rinkodaros sprendimus. Verslininkai vis palankiau žiūri į tokius bendradarbiavimo modelius ir tai džiugina“, – sakė atlikėjas, kuriam muzika tėra priemonė skleisti gėrį.

Jurgis teigia tai supratęs važinėdamas su grupe „InCulto“ po Europos miestus ir reklamuodamas „Eurovizijai“ skirtą dainą. Tuomet aplankė suvokimas, kad jo kūryba gali keisti, ugdyti ir pačius atlikėjus, ir aplinkinius.

„Aš kuriu ne todėl, kad gerai dainuoju. Man sunku. Tai Erica gali bet kada stebinti vokaliniais sugebėjimais. Aš labiau mėgaujuosi tekstų rašymu, o jei mėnesį nepagroju, pamirštu akordus. Nesu talentingas muzikantas ir neturiu muzikinio išsilavinimo. Tiesa, mokiausi šiek tiek pas puikų muzikantą Stasį Daugirdą. Nepaisant to, kiekvieną sudėtingesnę melodiją turiu atidirbti ir išvargti“, – prisipažino atlikėjas. Jo nuomone, kiekvienam muzikantui privalu turėti tam tikros vidinės jėgos, uždegančios ir jį patį, ir kitus žmones.

„Gali viską puikiai sudainuoti, bet jei nespinduliuosi emocijos, viskas bus veltui“, – tvirtino J. Didžiulis.

Faktai

J. Didžiulis gimė 1979 m. lapkričio 5 d. Kolumbijoje

Lietuva jam nuolatine gyvenamąja vieta tapo 2000-aisiais

2003–2011 m. Jurgis buvo grupės „InCulto“ vokalistas ir lyderis

„InCulto“ išleido tris albumus: „PostSovPop“ (2004 m.), „Marijos Žemės Superhitai“ (2007 m.) ir „Closer Than You Think“ (2010 m.)

2004 m. „InCulto“ laimėjo „Bravo“ apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje

2005 m. gavo „Bravo“ apdovanojimą kaip geriausia Lietuvos grupė

Tais pačiais metais „Radiocentro“ muzikiniuose apdovanojimuose „InCulto“ buvo pripažinta geriausiu neformatu

2006 m. „InCulto“ buvo nominuota „MTV Europe Music Award“ apdovanojimų „Best Baltic Act“ kategorijoje

Pirmas didelis honoraras, kurį karjeros pradžioje Jurgis gavo už koncertą, – 10 000 Lt

Atlikėjas yra vedęs dainininkę Ericą Jennings, su kuria susilaukė dviejų vaikų

Jurgis kartu su žmona 2010 m. pradėjo naują muzikos projektą „The Ball & Chain“

Jų debiutinis albumas pavadintas taip pat, kaip ir grupė – „The Ball & Chain“

Jurgis yra vegetaras