Pastaraisiais metais konkurencijos institucijos vis aktyviau stebi ir kontroliuoja įmonių sandorius, kuriais didžiosios kompanijos įsigyja jaunas ir inovatyvias bendroves arba startuolius. Taip siekiama riboti vadinamuosius „įsigijimus-žudikus“ (angl. killer acquisition), kurių pagrindinis tikslas –eliminuoti potencialius konkurencijos šaltinius tam tik tikroje kompanijos veiklos srityje. Tad kokiais konkrečiais atvejais įsigijimai atsiduria po kontroliuojančių institucijų padidinamuoju stiklu, kometuoja teisės firmos „Sorainen“ teisininkas Danas Šniutė. 

Įsigijimai su tikslu „nužudyti“ konkurentus

„Įsigijimais-žudikais“ vadinami sandoriai tarp esamų ar potencialių konkurentų, kurių ekonominė galia ir įtaka reikšmingai skiriasi. Kitaip tariant, kai rinkoje įsitvirtinusi didelė ir įtaką turinti įmonė įsigyja augančią inovatyvią bendrovę ar startuolį, o tokio sandorio tikslas yra pašalinti galimus konkurentus, jis įgyja „įsigijimo-žudiko“ apibrėžimą. Įvykus tokiam sandoriui įsigyto startuolio produktų ar paslaugų tolesnė plėtra integruojama į įsigijusios įmonės plėtojamus produktus ar paslaugas arba paprasčiausiai „nužudoma“ – nutraukiamas bet koks tolimesnis startuolio produktų ir paslaugų vystymas.

Šio fenomeno poveikis konkurencijai ir vartotojams vertinamas nevienareikšmiškai. Kritikai teigia, kad dėl startuolius „suvalgančių“ didžiųjų kompanijų vartotojai praranda alternatyvius pasirinkimus, o įmonėms mažėja paskatų vystyti inovacijas, nes sukuriamos savotiškos investicijų „mirties zonos“. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad privataus kapitalo investicijos į startuolius veikiančius srityse, kuriose „Google“ ar „Meta“ neseniai vykdė įsigijimus, per trejus metus sumažėjo net 40 proc. Visgi kai kuriais atvejais, tokie įsigijimai gali būti naudingi, nes skatina startuolius kurti dėl galimybės uždirbti parduodant jų akcijas didesnėms kompanijoms. Be to, , šie sandoriai leidžia sparčiau vystyti produktus ir paslaugas panaudojant didelių įmonių resursus.

Praktikoje „įsigijimai-žudikai“ dažniausiai vyksta sektoriuose, kuriems  būdinga sparti technologijų pažanga ir inovacijų plėtra, o aktyviausi „žudikai“ yra didžiosios technologijų sektoriaus įmonės. Turbūt vieni geriausiai žinomų atvejų yra „Facebook“ ir „Instagram“ bei „Google“ ir „Waze“ sandoriai. Jais didžiosios technologijų kompanijos įsigijo mažesnes, sparčiai augančias, bendroves, kurios palaipsniui buvo integruotos į technologijų gigančių produktų ir paslaugų ekosistemas.

Įsigijimo sandoriai vis akyliau stebimi

Šie ir kiti panašūs atvejai sulaukė nemažai dėmesio ir raginimų tokius įsigijimus griežčiau kontroliuoti. 2019 metais už konkurenciją atsakinga ES komisarė M. Vestager pareiškė, kad dėl didžiųjų įmonių vykdomų įsigijimų su tikslu užbėgti už akių galimai konkurencijai rizikuoja išnykti mažųjų įmonių plėtojamos inovatyvios ir daug žadančios idėjos. Komisarės žodžiai neliko neišgirsti.

Politinę valią reguliuoti „įsigijimus-žudikus“ netruko įtvirtinti ES teismų sprendimai, kurie sukūrė teisinį precedentą kontroliuoti iš esmės bet kurį įmonių įsigijimą ir susijungimą. Be to, prisimintas ir istorinis precedentas, kai dar 1973 metais įsigijimų ir susijungimų sandoriui buvo pritaikytas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi institutas. Galiausiai, konkurencijos teisės įrankių pasirinkimą ES papildė ir įsigaliojęs Skaitmeninių rinkų aktas, numatantis didžiosioms technologijų kompanijoms pareigą praneši apie bet kokius jų vykdomus įsigijimo ir susijungimo sandorius skaitmeniniame sektoriuje.

Be viso to, Lietuvoje Konkurencijos institucija naudoja tik dalyje ES valstybių konkurencijos priežiūros institucijoms prieinamu įrankį, leidžiantį per 12 mėnesių po sandorio įgyvendinimo pritaikyti kontrolę bet kokiems įsigijimų ir susijungimų sandoriams – net ir tiems, kurių įgyvendinimui leidimo gauti nereikėjo.

Pajamų dydis – ne vienintelis pagrindas sandorių vertinimui

Įprastai pareiga konkurencijos institucijai pranešti apie susijungimo arba įsigijimo sandorius ir gauti leidimą jų įgyvendinimui atsiranda tada, kai kompanijų pajamos pasiekia ES ar valstybių narių teisės aktuose nustatytas ribas. Lietuvoje apie įsigijimo sandorį Konkurencijos tarybai reikia pranešti, jei visų sandorio šalių Lietuvoje gautos bendrosios metinės pajamos viršija 20 mln. eurų, o kiekvienos įmonės atskirai – 2 mln. eurų ribą. Taigi laikoma, kad konkurencijai reikšmingi ir konkurencijos institucijų įvertinti turėtų būti tik tie sandoriai, kuriuose dalyvauja reikšmingo dydžio pajamas turinčios įmonės.

Visgi „įsigijimų-žudikų“ atveju startuoliai ar kitos jaunos ir inovatyvios įmonės paprastai turi nedideles pajamas arba jų visai neturi. Todėl įsigijimai, kuriuose dalyvauja tokios įmonės, pagal šį kriterijų dažniausiai nepatenka į konkurencijos institucijų kontrolę. Kaip pavyzdį galima paminėti „Facebook“ ir „WhatsApp“ sandorį, kuris nesiekė ES teisės aktuose nustatytų dar aukštesnių nei Lietuvoje pajamų ribų, nors pačio sandorio vertė siekė įspūdingus 19 mlrd. JAV dolerių. Po šio sandorio konkurencijos institucijos „įsigijimų-žudikų“ identifikavimą ir kontrolę pradėjo vykdyti ir kitais įrankiais.

Sandorius gali tekti atšaukti net ir po metų

Lietuvoje Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai suteikia teisę kontrolę taikyti savo iniciatyva ir įpareigoti įmones pranešti apie sandorį, net jei nėra pasiekiamos nustatytos pajamų ribos. Vis dėlto, Tarybos vertinimu, egzistuoja tikimybė, kad po įsigijimo bus sukurta ar sustiprinta vienos įmonės dominuojanti padėtis arba tam tikroje rinkoje itin apribota konkurencija. Konkurencijos taryba veiksmų gali imtis nuo sandorio įgyvendinimo praėjus ne daugiau kaip 12 mėnesių. Po Konkurencijos tarybos vertinimo sandoriui gali būti pritarta arba nepritarta, įpareigojant atkurti ankstesnę padėtį ar pašalinti sandorio pasekmes. Taip pat sandoriui gali būti pritarta su tam tikromis išlygomis.

Taigi, Konkurencijos taryba savo iniciatyva gali taikyti kontrolę iš esmės bet kuriam Lietuvoje vykdomam ar per paskutinius 12 mėnesių įvykdytam įsigijimo ir susijungimo sandoriui, nepriklausomai nuo įmonių pajamų. Dėl šios priežasties tokius sandorius sudarančios įmonės turėtų įsivertinti riziką, kad Konkurencijos taryba gali pareikalauti „atsukti laikrodį atgal“ ir sandorį atšaukti gerokai po jo įsigaliojimo.