2022 lapkričio 30 d. įvyko didžiausia marketingo konferencija LIMA DAY LIETUVA’22. Šios konferencijos pranešėjas Tomas Nemura kviečia metų gale analizuoti dalykus, dėl kurių mums labiausiai skauda. Įsivardinti prioritetus, kuriuos keisime kitais metais. Progresas pats savaime neįvyks – turėsime kažką daryti. Kokios jūsų Naujųjų metų rezoliucijos komforto zonai praplėsti?

Metų galas puikus laikas pagalvoti, kaip būti geresniais žmonėmis tiek asmeniniame, tiek profesiniame lygyje. „Mus visus jungia vienas bendras vardiklis – problemos. Vienos problemos jautrios skausmingos, kitos mažiau. Vertėtų susidėlioti prioritetus. Pagalvoti, kur mums skauda labiausiai ir įsivardinti dalykus, kuriuos keisime kitais metais. Progresas pats savaime neįvyks, turėsime kažką daryt“, – pasakoja pranešėjas.

Įdomiausia, kad radę kur skauda, pradedame dar labiau stengtis. O kuo labiau stengiamės, tuo labiau viską komplikuojame. Patiriame fiasko  ir kitais metais esame ten, kur buvome prieš metus. Kūno tikslai, tokie kaip sportas yra labiausiai nuvalkiota naujųjų metų rezoliucija. Pokytį pradedame praleidę kelias valandas Youtube kanale, straipsnių paieškos, pasitarimo su specialistais ir susikuriame kitų metų planą.

Pažadame sau:  sversiu maistą, skaičiuosiu kalorijas, atsisakysiu cukraus, valgysiu vieną kartą į dieną, vyną atversiu atgal į vandenį, sportuosiu kiekvieną dieną. Užbėkime įvykiams už akių ir sustabdykime Jus: „Taip ne bus! Vieniems galbūt pavyks, bet didžiajai daliai nepavyks. Šie tikslai per toli už komforto zonos, todėl nepavyks pakankamai laiko ištverti tam, kad pajaustumėte kažkokį efektą. O jei nepajausime efekto tai motyvacijos tęsti taip pat nebus“, – sako Tomas.

Intuityviai žinome, kad iš tikrųjų viskas turėtų būti šiek tiek paprasčiau. Dalis mūsų sugeba pakelti 100 % diskomforto ir to net nevadina diskomfortu, taip pasiekdami visus gyvenimo tikslus. Bet kitiems teks judėti gerokai mažesniais žingsniais. „Link progreso turime eiti mažais žingsneliais, kad skausmas nebūtų toks didelis, kurį galėtume lengvai toleruoti ir galėtum tęsti ilgai. Ir tada, kaip kokios palūkanos jos akumuliuosis į kažkokį rezultatą, kurį mes norime pamatyti“, – pasakoja pranešėjas.

Tomas klausia: „Jus juk suprantate, kad viskas labai paprasta? Užtenka tik mažiau ėsti, daugiau sportuoti ir vėl viską pakartoti. Tai yra daugiau daryti teisingus dalykus, nei neteisingus ir tai turi tęstis ilgai, kad spėtume pamatyti rezultatą“.

Profesinėje veikloje galioja tos pačios taisyklės, nors čia pasitaikys daugiau komplikacijų siekiant pokyčio, nes šalia yra komandos, kolegos, vadovai, todėl pokytis turės paliesti daugiau žmonių. Ne viską pavyks sukontroliuoti, bet ir čia galioja ta pati, anksčiau minėta logika: daugiau daryti teisingų dalykų, nei nesąmonių ir tai tęsti ilgesnį laiką.

Klausimai kitų metų rezoliucijai:

Ar nėra taip, kad mūsų pačių gyvenimas yra neįdomus ir dėl to sekame kitų žmonių gyvenimus? Pavyzdžiui, sekame nuomonių formuotojų gyvenimus. Skirstant biudžetus reikėtų būti reikliems ir užduoti sau klausimą kaip konkretus žmogus atsirado šiame projekte? Neturėtume išgirsti atsakymo: šis žmogus yra projekte, todėl, kad jis asmeniškai patinka kažkam.

Pirmoji naujųjų metų rezoliucija būtų tokia: skirkime prioritetą tam ko iš tiesų reikia mūsų produktui, o ne tam kas patinka kažkam asmeniškai.

Ar nėra taip, kad nesusitvarkome su savo pačių darbais ir todėl kišatės į kitų darbus?

Šis epizodas turi daug įvairiausių apraiškų. Teorija sako, kad kuo blogiau yra su mūsų darbais, daugiau dalyvausime padėdami kitiems. Vaikystėje tvarkėme savo kambarį, kad nereiktų daryti namų darbų.

Ši problematika turi dvi puses. Kai kišamės į kitų darbą,  mes nebūtinai ateiname padėti siūlydami savo idėjas. Mes galime su savo problemomis nueiti pas kitą žmogų ir klaust jo nuomonės. Kokį išgirsime atsakymą priklausys nuo to kaip suformuluosime klausimą, Arba ta nuomonė bus iš karto bevertė arba ji gali būti mini focus grupė. Kuo daugiau žmonių pradėsite klausinėti, tuo mažesnė tikimybė, kad tas projektas apskritai įvyks. Jeigu mes norime parodyti žinutę, kurią norime iškomunikuoti ar kūrybinį sprendimą ir klausimas, kurį užduodame turėtų skambėti taip: Ar tai ką turime sugalvota, komunikuoja tai ką norime pasakyti? Tai bus puikus klausimas ir jį galite pateikti visiems aplinkui. Bet jeigu klausimas atviras: ką tu galvoji apie? ir tada rodome kažką… Šis klausimas neturės jokios prasmės.

Aktyviausiai reiškiame savo nuomonę ten kur suprantame mažiausiai. Visi turi nuomonę apie dizainą. Visi turi nuomonę apie kūrybinius dalykus.

Antroji šių metų rezoliucija: Prieš reikšdami savo nuomonę, arba prieš įtraukdami kitus žmones įvertinkime ar nuomonė iš tiesų vertinga.

Nejaučiame prasmės tame, ką kasdien darome, todėl save įprasminame per teritorijos žymėjimą Linkedin.

Kada žmogus pasiekia savo įgūdžių ir kompetencijų momentą karjeroje? Kiekvienas iš mūsų esame pats geriausias specialistas, gyvenimo aprašymo pildymo momentu. Tai ar negali būti, kad kiekvienam iš mūsų Linkedin yra virtęs nesibaigiančiu CV pildymo momentu? Ar nėra taip, kad mums moka už darbus, kad juos darytume, o ne pasakotume apie darbą? Jei tokiu kampu pasižiūrėtume, kartas nuo karto į savo kuriamą turinį, tai kokia dalis to turinio išeitų į eterį?

Trečioji rezoliucija: Bent dalį laiko, kurį skiriame pasakojimui apie darbą, praleiskime jį iš tiesų dirbdami.

Nesame tikri, jog esame teisingame kelyje, todėl desperatiškai ieškome like‘u. Diskusijos apie lik‘us dvelkia 2015m. ir kodėl mes apie tai dar vis kalbame? Todėl, kad apie tai kalbama susitikimuose su klientais.“ Su didelių organizacijų atstovais kalbame apie tai kiek lik‘ų pavyko suskaičiuoti. Sekantis užduodamas klausimas: Kodėl tik tiek? Mažiau nei 1 proc. žmonių, kuriuos pasiekia turinys į jį reaguoja ir tik vieno iš 10 proc. įsitraukimas bus matomas. Tai ar iš tikrųjų lik‘ų reikia produktui, o ne mūsų pasitikėjimui savimi„ – klausia pranešėjas.

Ketvirtoji rezoliucija: Prisiminkime, kad sėkmė priklauso ne nuo lik‘ų. Like‘as savaime nėra vertybė.

Stokojame pasitikėjimo savimi, todėl dirbame tam, kad įtikti savo vadovui.

Ar negali būti taip, kad stokojame pasitikėjimo savimi ir savo dieną susidėliojame taip, kad įtikti savo vadovui? Ar tikrai žinome ką ir kodėl darome? Dirbant didelėje kompanijoje svarbu įsitikinti, kad konkretus žmogus žino ką daro, taip kuriamas pasitikėjimas ir procesų kontrolė.  Žinome, ką darome? Kodėl darome? Ko tikimės?

Pirmiausia pasitikėkite savimi. Reikalaukite, kad žmonės, kurie Jums deleguoja užduotis pasitikėtų Jumis. Nes jeigu to nėra, tai ką mes čia iš viso kartu veikiame? Prisiimkite atsakomybę už rezultatą.

Penktoji rezoliucija: Pasitikėkime savimi, reikalaukime, kad tai darytų ir kiti, prisiimkime atsakomybę.

Ar nėra taip, kad skambius žodžius slepiame po brangiais procesais? Dažnas klientas mano, kad strategijos nesugebės sukurti, bet kas yra strategija? Priklausomai nuo to, ką mes norime su ja daryti. Ar mes ieškome informacinio aiškumo? Ar mes ieškome skambių žodžių? Jei ieškome skambių žodžių, jų visada galima nusipirkti konsultaciniu tarifu. Jei ieškome informacinio aiškumo mes tą galime padaryti patys. Ir būtent dažnai to aiškumo ir trūksta, jis slepiasi po skambiais žodžiais. Mes daug dalykų galime nežinoti, bet viską galime patikrinti. Į strategiją reikėtų žiūrėti kaip į interacinį procesą: analizė, įžvalgos, kūryba, testai.

Šeštoji rezoliucija: Būkime žmonėmis, kurie siekia aiškumo, o ne skambėjimo protingai.

Stokojame pasitikėjimo kitais, todėl imamės jų rankomis realizuoti savo viziją. Kūrybinis sprendimas nėra kažkoks savarankiškas organizmas, tai yra būdas pasakyti kažką informacine prasme labai aiškiai, pasakyti taip, kad dar ir džiugintų. Visų pirma informacinis aiškumas, vėliau džiugesys. Nėra vieno teisingo būdo padaryti projektą, šis žinojimas atpalaiduoja ir verčia labiau pasitikėti dalykais, kuriuos daro komanda. Nebijoti kurti ir neklausti nuomonių tų, kurių nuomonė nebus vertinga.

Septintoji rezoliucija: Pasakykite sau, kad nėra vieno teisingo sprendimo ir pasitikėkime žmonėmis su kuriais dirbame.

„Visi kaip bendruomenė mes galime žymiai daugiau nei manome. Progreso reikėtų ieškoti ne tik tendencijose, bet ir kasdienėje rutinoje. Taip pat metų galas puikus laikas pasižiūrėti kur mes darome nesąmones ir kur to laiko būtų galima atrasti. Ir kartais norint padaryti daugiau reikia šiek tiek mažiau stengtis“, – pataria Tomas Nemura.