Režisierė Eglė Kizaitė (28) atskleidžia, kad spektaklių vaikams statymas kituose teatruose jai atrodė lyg repertuaro užkaišymas – nebuvo ilgalaikio susidomėjimo vaikais ir trūko atsakomybės juos kuriant. Mažiesiems skirtą kūrybą vertindama kaip atskirą, specifinę teatro šaką, kuriai reikia įvairių papildomų žinių, ir matydama, kad trūksta profesionalių kūrėjų vaikams, ji ryžosi užpildyti šią spragą ir prieš porą metų įkūrė „Vėjų teatrą“.

Diplominis darbas – spektaklis

Vilniuje gyvenanti režisierė prieš dešimt metų, iš karto po Mažeikių Gabijos gimnazijos baigimo, įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ten baigė teatro režisūros studijas. Akademijoje visas pašnekovės dėmesys buvo sutelktas į studijas: „Repetavome etiudus nuo ankstaus ryto iki kol užrakinamos akademijos durys (22 val.), įskaitant ir savaitgalius. Nebuvo laiko dirbti kažko papildomai, kaip daro nemaža dalis studentų, o dirbti kažką su profesija gal trūko pasitikėjimo, nebuvo realių galimybių, bet šiaip pirmasis pastatytas spektaklis, kuris vėliau buvo rodomas ir teatre, tai mano diplominis spektaklis „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“, sukurtas Giovanni Boccaccio novelių „Dekameronas“ motyvais.“

Darbas, kuris atnešė ir šiokį tokį finansinį atlygį, buvo jos kartu su vienu dėstytoju studijų metais įkurtas meninis sindikatas „Bad Rabbits“. Jie kartu kūrė performansus, gastroliavo po Europą, kūrė bendrus projektus su kitomis trupėmis. Tačiau po kurio laiko nuo šios veiklos atsitraukė, supratusi, kad tai ne visai tas kelias, kuriuo norėtų eiti, ir ėmė ieškoti iš naujo.

Kratosi gretinimo su verslu

Režisierė ir teatro įkūrėja savo įkurto teatro nevadina verslu: „Verslas man pirmiausia asocijuojasi su pelno siekimu, o mūsų teatras prasidėjo nuo kūrybinės idėjos. Pradėjus kurti savo teatrą, nebuvo jokių minčių, kad tai yra verslas. Visi kūrėjai kratosi bet kokio sugretinimo su komercija ar verslu. Tačiau, žiūrint iš tos pusės, kad mes teikiame paslaugas, o dabar jau ir prekes, taip, mes verslas, tačiau vis tiek pirmiausia yra kūrybiniai tikslai.“

Pasak E. Kizaitės, steigti savo teatrą paskatino noras kurti nuoseklų teatrą vaikams. Teatrą, kuris turi savo kryptį. Įkūrėja siekia suteikti alternatyvą egzistuojantiems komerciniam teatrams, kuriuose, jos nuomone, trūksta kokybės visomis prasmėmis. „Vėjų teatre“ kuria jau nemažai kviestinių aktorių, kurie po truputį tampa nuolatine teatro komanda. O teatro stuburas – pati sumanytoja ir aktorius Pijus Narijauskas.

Kurianti šeima

E. Kizaitė atskleidžia, kad būtent Pijus ir padrąsino įkurti savo teatrą. „Pijus ir aš esame šeima ir, kad ir kaip atrodytų keista, mums lengva kurti kartu. Sakau, kad keista, nes stereotipiškai teatralų šeimoms dažniausiai sunku kurti kartu, o aš dabar neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Manau, kad, kuriant teatrą vaikams, tai, kad mes esame šeima, yra pranašumas“, – įsitikinusi ji.

Nuo pirmojo spektaklio praėjo vos pusantrų metų, nors pašnekovės susidomėjimas vaikų teatru ir spektaklių vaikams statymu kituose teatruose tęsiasi jau nuo akademijos baigimo. Šiuo metu „Vėjų teatras“ savo repertuare turi jau šešis spektaklius, išleistą kompaktinę plokštelę, ne vieną suplanuotą naują projektą, aktyviai dalyvauja kultūros paso programoje, jame kuria išskirtiniai teatro profesionalai. „Be galo didžiuojuosi tuo, ką jau pavyko padaryti per tokį trumpą laiką, ir nekantriai laukiu naujų vėjų mūsų teatre“, – džiaugiasi įkūrėja.

Kur pučia kūrybos vėjai

„Vėjų teatras“ kol kas turi tikslą kurti pagal lietuvių autorių kūrinius. Teatro kūrėjos nuomone, ypač dabar yra atsiradę nemažai lietuvių autorių vaikams, kurių knygos tikrai išskirtinės ir vertos atgimti scenoje. „Kai tik gimė idėja apie savo teatrą, buvo pasirodžiusi Kotrynos Zylės knyga „Didžioji būtybių knyga“, kurioje pasakojama apie mitines būtybes, egzistavusias baltų kultūroje. Tuo pat metu turėjau paskaitą apie senąjį lietuvių tikėjimą ir kažkaip viskas po truputį dėliojosi – tapo aišku, kad pavadinimas turi būti kažkoks artimas. Vėjas pasirodė būtent ta dievybė, kuri gali atstovauti ir apibūdinti teatrą. Vėjas gali būti labai įvairus, pučia visur. Mums dabar tai ypač tinka, nes neturime nuolatinių patalpų, rodome spektaklius skirtingose erdvėse, skirtinguose miestuose, kuriame įvairaus amžiaus vaikų grupėms – esame tikri vėjai“, – gražias pavadinimo ir veiklos sąsajas apibūdina E. Kizaitė.

Žinios apie verslą padėtų augti sparčiau

„Vėjų teatro“ kūrėjai prisipažįsta, kad, pradėję kurti teatrą vaikams, į savo veiklą išvis nežiūrėjo kaip į verslą: „Norėjome kurti ir tik dabar bandome atskirti du dalykus: meną ir verslą. Kad galėtume sukurti tai, ką norime, kaip norime, ir veikti bei augti ta kryptimi, kuria norime, turime atsitraukti ir įjungti verslo režimą. Pagalvoti apie strategiją, finansinę naudą, reklamą ir jos atsiperkamumą, numatomą naudą, investicijas. Taigi vienas sunkumas buvo įsivardyti sau, kad nėra nieko blogo apie kuriamą teatrą pagalvoti ir iš verslo pusės. Dabar, kai jau prisileidome šią idėją, susidūrėme su kitu sunkumu, kad versle neturime jokių žinių, darome viską iš intuicijos, atsargiai ir, jeigu įgytume daugiau žinių, augtume sparčiau.“

Apgalvoti sprendimai

Kūrybą ir verslo pradžiamokslį derinantys teatro kūrėjai spėjo patirti, kad priimti sprendimus neapgalvojus yra klaida. „Rizika gerai, bet tai turi būti protinga rizika, – samprotauja pora. – Manau, mano pliusas tai, kad esu kūrėja, kuri turi ir stiprų loginį mąstymą. Nepasiduodu tik kūrybiniam polėkiui, nors būna visko. Dažniausiai nuvilia skubotai priimti sprendimai.“

Kol kas didesnės teatro investicijos numatytos ateityje, o šiuo metu dėliojami planai, bandoma suvokti rizikas, atsiperkamumą ir panašius dalykus. E. Kizaitė sako: „Iki šiol didžiausia investicija – tai mano ir Pijaus laikas. „Vėjų teatrui“ mes skiriame labai daug, tai mūsų gyvenimo dalis, ne tik darbas. Ir šita investicija jau atsipirko – kai matome ir išgirstame, kaip tai reikalinga, kai pamatome, kad mūsų veikla suteikia šeimoms kokybišką laiką kartu, prisideda prie vaikų ugdymo, jaučiame, kad tai yra be galo reikalinga ir prasminga.“

Svajojantiesiems apie savo idėjų įgyvendinimą jie linki: „Jei tiki savo idėja ir jauti, kad negali nedaryti, tuomet pradėti, jei to nėra, geriau net nepradėti.“