„Įvairi veikla viena kitą papildo ir leidžia nesustabarėti. Mėgstu dalytis kūryba su kitais“, – sako dėl darbų gausos nesiskundžiantis Valstybinio jaunimo teatro aktorius, humoro laidos parodijų kūrėjas, filmų garsintojas, dainų autorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas (41 m.). Simboliškai susitikę Tarptautinę teatro dieną su aktoriumi pasikalbėjome apie vaikystės svajones, pirmus spektaklius, muzikavimą kartu su žmona, darbą televizijoje ir norą pabėgti nuo rutinos.

Savo svajonės link

„Gimiau Trakuose ir iki 18 metų gyvenau Užutrakyje – gamtos apsuptyje, prie grafų Tiškevičių rūmų, kur veikė turizmo bazė, o joje dirbo mano tėvai. Man labai patiko tas senas parkas. Nuo dvylikos žinojau, kad nebūsiu nei kosmonautas, nei lakūnas. Klausiau savęs, ko gyvenime norėčiau, ir supratau, kad noriu suktis teatre, tapti aktoriumi. Aišku, tada nelabai įsivaizdavau, kokia yra aktoriaus kasdienybė“, – pasakojo G. Arbačiauskas, mokyklos laikais į kino teatrą ne kartą patekęs be bilieto – įlipęs pro langą.

Pašnekovas prasitarė, kad į meną jį pastūmėjo fizikos mokytojas – patarė įsitraukti į mokyklos ansamblio veiklą. Taip būsimas aktorius nusprendė nusipirkti gitarą.

„Pirkau ją sovietmečiu Vilniuje, dabartiniame Gedimino prospekte, netoli Seimo. Muzikos prekių parduotuvėje už gitarą tuomet paklojau 23 rublius ir namo vežiausi kaip didžiausią brangenybę. Nebuvau vilnietis, tad troleibuse stebino tokia gausybė žmonių. Prisimenu – šlapdriba, įlipau į sausakimšą troleibusą, žmonės spaudžiasi, o aš taip saugau tą savo gitarą. Sėkmingai nuvažiavau iki Vilniaus autobusų stoties, o tada iškart namo… Gitara man buvo labai brangi, išsvajota!“ – šyptelėjo aktorius.

Baigęs mokyklą G. Arbačiauskas iškart į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nestojo, mat tais metais buvo renkamas televizijos režisierių kursas, o jis svajojo apie aktorystę.

„Į kariuomenę taip pat nenorėjau, todėl įstojau į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – VGTU). Pasimokiau iki pavasario ir su kurso draugu išėjome. Kaip ir norėjau, įstojau į aktorinį ir dar studijuodamas vaidinau Valstybiniame jaunimo teatre. Su visu kursu dalyvavome diplominiuose spektakliuose. Studijų laikai atminty išliko kaip labai gražūs, mūsų kursas buvo draugiškas – iki šiol bendraujame“, – į prisiminimus leidosi G. Arbačiauskas.

Scenoje susikalbėti padeda muzika

Studijų metais G. Arbačiauskas sutiko ir būsimą žmoną. „Susipažinome viename vakarėlyje. Susitikome ir pamilome vienas kitą. Dabar ne tik kartu gyvename, bet ir koncertuojame. Agnė – profesionali violončelininkė, o aš neturiu muzikinio išsilavinimo, tad yra ko iš jos pasimokyti. Žmona daug prisidėjo prie mano muzikinio tobulėjimo. Aš mėgdavau ir mėgstu improvizuoti, bet dabar žinau, kad reikia laikytis disciplinos. Kai pradėjau groti su žmona, supratau, kad jei sugalvojai tokią dainą, tai ji ir turi būti taip atlikta, kad nereikia jos griauti“, – sakė G. Arbačiauskas.

Išgarsino prezidento vaidmuo

Pasak G. Arbačiausko, televizija aktoriams suteikia galimybę būti pastebėtiems: „Pasirodęs televizijoje tapau labiau atpažįstamas. Manau, vienas labiausiai vykusių darbų televizijoje – prezidento Valdo Adamkaus personažas. Man patiko jį kurti. Jis buvo smagus, žaismingas, juokingas ir mielas… Jaučiau polėkį improvizuoti. Scenos niekada nevertinau kaip priemonės tik išpopuliarėti. Aktorystė man buvo ir yra savęs pažinimo būdas, galimybė tuo, ką sugebu, dalytis su kitais.“

G. Arbačiauskas su šypsena prisimena, kaip pateko į televiziją: „Buvo Kristinos Kazlauskaitės, kuri tuo metu jau dirbo „Dviračio televizijoje“ ir kuriai aš labai dėkingas, jubiliejus. LNK televizijoje vyko koncertas. Tuo metu aš dalyvavau Namų muzikavimo grupės veikloje, tad Kristina pasikvietė mus į televiziją pagroti. Tuomet mane ir pastebėjo trys „dviratininkai“ – Vytautas Šerėnas, Gintaras Ruplėnas ir Haroldas Mackevičius.

Kurdamas V. Adamkaus personažą supratau, kad riba tarp taiklios parodijos ir galimybės įžeisti parodijuojamą asmenį yra labai plona. Todėl visada sau ir kitiems sakau, kad reikia atsisakyti darbų, kuriais peržengiama riba. Jei neskoninga, storžieviška, aš visada atsisakau dirbti. Stengiuosi, kad būtų juokinga ir neįžeisti tų, kurių personažus kuriu.

Kartą teko akis į akį susitikti su prezidentu Adamkumi. Tuomet jis siekė antros kadencijos, buvo antras rinkimų turas. Jis skubėjo į tiesioginę laidą ir mes susitikome labai siauroje vietoje prie įėjimo į studiją. Aš buvau jau ryškiai nugrimuotu veidu, o jis atvyko su apsauga. Jis žiūri į mane, o aš – į jį. Trumpa nejauki pauzė… Prisimenu, nesutrikau ir sakau: „Jeigu jums reikės antrininko, kreipkitės!“

Prezidentas, supratęs humorą, paspaudė man ranką ir taip pat papokštavo: „Gerai, sutariame. Vieną dieną Daukanto aikštėje dirbu aš, kitą – tu.“ Štai toks susitikimas su prezidentu, kurio personažą kūriau televizijoje.“

Siekia išnaudoti visas saviraiškos galimybes

G. Arbačiausko įsitikinimu, žmogus visada gali rinktis, ar ką nors daryti. „Jei nieko nedarai, nieko ir nepadarai, o tuomet prasideda pasiteisinimai laiko stoka. Jei darai daug, vieni dalykai pavyksta labiau, kiti visai nepavyksta. Kai kas renkasi nieko nedaryti ir neklysti. Tiesa, tokie žmonės dažniausiai turi laiko kalbėti apie kitų klaidas. Tai pasirinkimas. O man būna įvairių periodų – kartais esu labai pavargęs ir tai neleidžia reikiamų darbų atlikti taip gerai, kaip galėčiau. Kartais dėl laiko ar jėgų stokos nesugebu pasiekti geriausio rezultato.

Galima ilgai krapštytis prie vieno darbo ir būti vis tiek nepatenkintam tuo, ką padarei, o galima padaryti ir palikti – tegul tai gyvena kitiems.

Kai esu labai užsiėmęs, atlikdamas bet kokį darbą stengiuosi į jį susitelkti. Jei žinau, kad per dieną turiu būti trijose vietose, pavyzdžiui, teatre, televizijoje ir koncerte, tai būdamas vienoje iš jų stengiuosi negalvoti apie kitą ar apie tai, ko nepadariau anksčiau. Labai svarbu susikoncentruoti. Kai esu čia, tai esu čia, kai būsiu ten – būsiu ten ir darysiu tai, ką reikia daryti tuo metu.

Turi nerti į veiklą ir daryti tai, ką gali padaryti, tiek gerai, kiek gali dabar.“

Nori pabėgti nuo rutinos

„Geriausiai jaučiuosi turėdamas galimybę dirbti ir prieš kamerą, ir teatre – esu laisvę mėgstantis žmogus ir vengiu rutinos. Būnant ilgai vienoje vietoje viskas pamažu darosi pilka, prarandamas kūrybinio žaidimo džiaugsmas. Aš iš vienos vietos pasisemiu jėgų kitai“, – kalbėjo Sidabrinę gervę už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Kai apkabinsiu tave“ gavęs aktorius.

G. Arbačiauskui malonu būti įvertintam, bet dėmesio jis nesivaiko, nes taip kūryba gali tapti destruktyvi.

„Mano gyvenime daug tarpusavyje susijusios veiklos. Kartais dar vedu renginius, bet niekada neaukosiu teatro dėl kokių penkių renginių iš eilės, kad užsidirbčiau daug pinigų. O štai kino pasaulis yra labai įdomus. Patenki į filmavimo aikštelę ir visa atmosfera pasikeičia – kaip žmogus turi galimybę pasikeisti, apima jausmas, kad laiko mašina iškeliavai kitur, – šyptelėjo G. Arbačiauskas ir tvirtino bandantis suprasti kuriamo personažo elgesio motyvus: – Jeigu nori įsijausti į vaidmenį, negali atsiriboti. Aktoriams nėra nei gerų, nei blogų personažų.“

G. Arbačiauskas prasitarė, kad aktoriaus darbas nėra lengvas, o žinomumas kartais pakiša koją, suklaidina, sukuria tam tikrų iliuzijų: „Būdamas jaunas ir garsus esi kviečiamas į vietas, kur linksminasi vadinamosios žvaigždės. Jei pakabinsi per didelį šaukštą malonumų, gali paskęsti. Tad jauniems aktoriams linkiu netapti priklausomiems nuo dėmesio – tai tiesiog tuštybė. Taip pat linkiu įdomių vaidmenų ir patekti tarp tokių žmonių, iš kurių galima daug išmokti. Svarbiausia – nepraraskite noro žaisti! Atsidurkite reikiamoje vietoje tinkamu laiku ir tinkamos formos.“