Pasakodamas apie save vilnietis Alfredas Lifšicas nelinkęs tuščiažodžiauti: „Esu asmeninis Muay Thai, bokso ir savigynos treneris“, – sako jis. Ir nors A. Lifšico atsakymai į mano pateiktus klausimus itin aiškūs ir, kaip dera smūgiuoti gebančiam vyrui, taiklūs, kalbantis nuo pašnekovo veido nedingo šypsena. „Ši veikla mano gyvenime atsirado norint surinkti daugiau „Like“ socialiniame portale „Facebook“, – juokauja verslininkas ir džiaugiasi, kad naujoji veikla itin sėkminga.

Pažintis su sportu

„Su sportu susipažinau būdamas penkerių su puse, – prisimena A. Lifšicas. – Pradėjau lankyti dziudo užsiėmimus. Pamenu, treniruotės vyko netoli dabartinio oro uosto esančioje sporto salėje. Nors sportavau tik pusę metų, patyriau klubo traumą. Vėliau ji pasikartojo, kai buvau 16-os, dar kartą – prieš metus su puse.“

Būtent ankstyvoje vaikystėje patirta trauma sutrukdė siekti aukštų asmeninių rezultatų.

„Niekas nesmūgiuoja taip stipriai kaip gyvenimas, bet esmė ne kaip tu smūgiuoji, o kiek smūgių gali atlaikyti ir vėl judėti į priekį. Taigi judėkite į priekį ir niekada nesustokite“

A. Lifšicas

„Kadangi dziudo treniruotės vyko per toli nuo namų, pakeičiau sportą šaką – pasirinkau laisvąsias imtynes. Jų mokiausi ketverius ar penkerius metus, o tuomet kilo noras išbandyti karatė. Ir nors ši sporto šaka manęs ypač neužkabino, labai patiko mergina, kuri sportavo kartu, taigi ir su karatė užtrukau keletą metų“, – šypsosi jaunas vyras.

„MMA ir Muay Thai susidomėjau dar tada, kai Vilniuje tokių sporto šakų nė nebuvo mokoma (o jei ir buvo, tai tokias vietas ar trenerius galėjai suskaičiuoti vienos rankos pirštais). Vieną vasarą užsukęs į sporto salę susipažinau su kovotoju Kęstučiu Arbočiumi. Jis man ir sako: „Ar moki boksuotis? O smūgiuoti kojomis?“ Taip viskas ir prasidėjo, – pasakoja A. Lifšicas. – Tuo metu svėriau 65 kilogramus, o Kęstutis – maždaug 110 kilogramų. O ką sakyti apie tai, kad K. Arbočius buvo Europos kikbokso ir tris kartus pasaulio karatė čempionas.“

Pašnekovas džiaugiasi gavęs galimybę mokytis iš tokio aukšto lygio sportininkų. „Šioje salėje susipažinau ir su savo treneriu Mindaugu Myle. Šis žmogus pakeitė mano mąstymą ir požiūrį į sportą. Už tai jam esu labai dėkingas“, – atvirauja A. Lifšicas.

Treniruoti įkvėpė mokinys

„Asmeninio trenerio veiklą pradėjau visai neseniai, – sako A. Lifšicas, kurį laiką treniravęs grupes. – Į tai susikoncentravau susipažinęs su Lietuvoje gerai žinomu kūno rengybos treneriu Pauliumi Ratkevičiumi. Vasarą pas mane sportuoti pradėjęs Paulius visiškai pakeitė mano mąstymą, kiek tai susiję su asmeniniu treniravimu. Taigi apsisprendžiau padirbėti šia kryptimi, o dabar matau, kad tai buvo geras pasirinkimas.“

Jaunas vyras teigia, kad norinčių sportuoti netrūksta, o laisvo laiko naujiems klientams rastų tik kovo viduryje.

„Kaip pavyko surinkti tiek susidomėjusių?“ – klausiu. „Mano sėkmės paslaptis – profesionalumas. Žinote, Vilniaus senamiestyje yra gal dešimt vidutinio brangumo restoranų. Jei dabar paklausiu, kiek restoranų pavadinimų atsiminsite, galbūt įvardysite tris (ir tik tuo atveju, jei esate ten buvę). Tačiau raskite žmogų, kuris nežinotų, kas yra „Stikliai“. Apie vidutiniokus žmonės nekalba“, – šypsosi pašnekovas. Anot jo, geriausia reklama – draugo rekomendacija.

Kiekvienam verslininkui reikia žinių

Nors baigus mokyklą studijų pasirikimą lėmė draugai ir artimi giminaičiai, A. Lifšicas įsitikinęs, kad Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje įgytos žinios pravertė. „Tiesa, tik pradėjęs studijas, tuo pat metu dirbdamas, nevengiau kritikuoti: maniau, kad TVM įgytos teorinės žinios yra laiko gaišimas. Maniau, kad man jų neprireiks. Tačiau dabar žvelgiu atgal į klubo veiklą (A. Lifšicas kartu su kolega yra įkūrę du sporto klubus), jo plėtimą, rinkodaros strategiją, už kurią buvau atsakingas pats, ir suprantu, kad įgytų žinių prireikė ne vienoje verslo kūrimo ar plėtimo stadijose“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Asmeninės treniruotės – prieš grupės užsiėmimus

Paprašytas įvardyti bendrus asmenines treniruotes besirenkančių žmonių bruožus, A. Lifšicas šypsosi: „Negaliu, tai paprasčiausiai neįmanoma. Mano pamokose sutiksite ir specialiųjų pareigų kareivį, ir verslininką, ir didžėjų. Visi šie žmonės ateina vedami savų tikslų: vieniems reikia numesti svorio, kitiems išmokti technikos, tretiems išsikrauti po darbo ar pagerinti sveikatą. Gerai, kad šios treniruotės visiems padeda rasti tai, ko ieško.“

„Manęs klausia, kuo asmeninės treniruotės geriau nei sportavimas kartu su grupe. Atsakymas priklauso nuo sportu užsiimančio žmogaus tikslų. Asmeninių treniruočių metu treneris derinasi prie žmogaus. Žiūrint iš technikos pusės, per tokias treniruotes daug lengviau pastebėti ir ištaisyti klaidas. Tai labai svarbu, nes žmogus klaidą įsisavina per 20 sekundžių“, – aiškina A. Lifšicas ir pabrėžia, kad ištaisyti klaidą daug sunkiau, nei pagavus laiku išmokyti viską atlikti tinkamai.

„Jei kalbėtume apie jaunuolių grupes, reikėtų žiūrėti iš sportininko perspektyvos. Kiekvienam kovotojui reikia kovoti su kuo įvairesniais varžovais: skirtingo ūgio, skirtingo rankų ilgio, skirtingos technikos ir mąstymo. Vienas gali būti kontratakuojantis arba agresyvus, kitas rankomis dirba daugiau nei kojomis. Tai suteikia reikalingos patirties“, – grupinių treniruočių pliusus vardija pašnekovas.

Baigdamas pokalbį A. Lifšicas priduria: „Niekas nesmūgiuoja taip stipriai kaip gyvenimas, bet esmė ne kaip tu smūgiuoji, o kiek smūgių gali atlaikyti ir vėl judėti į priekį. Taigi judėkite į priekį ir niekada nesustokite“, – ragina sportininkas.