Susižavėjęs Amerikoje populiariais triračiais, vilnietis įmonės „Švinas“ vadovas Mantas Martinkus (28) sugalvojo juos kurti savo rankomis. Tiesa, kūrė jis ne populiarius Amerikoje benzininius triračius, turinčius vidaus degimo variklius, o elektrinius. „Nes kurti būtent šiuos prietaisus yra didesnis iššūkis bei malonumas“, – tikina pašnekovas.

 

Elektriniai triračiai – ne visiems įkandama pramoga

M. Martinkaus studijuojami mokslai buvo susiję su lėktuvų remontu, todėl nieko keista, kad vyras laisvalaikį leidžia kurdamas sporto techniką. Paklaustas, kaip gimė idėja kurti elektra varomus triračius, pašnekovas teigia, kad mintis kilo iš Amerikoje matytų triračių modelių, kurie šalyje populiarūs ir itin paklausūs rinkoje. „Idėja kilo iš to, kad Amerikoje tai buvo populiaru, o Europoje tokių triračių nebuvo. Tuomet nusprendžiau pats pradėti juos gaminti, konstruoti. Tai užtruko apie penkerius metus, nes sukonstruotą triratį vis tobulinau, siekiau geriausios kokybės ir rezultato“, – pasakoja pašnekovas.

 

„Kiti lietuviai už tokius pinigus geriau nusipirktų mašiną.“

M. Martinkus.

 

Kūrėjo triračiai gaminami pagal specialų užsakymą. Jų savikaina – 1,2 tūkst. eurų. M. Martinkus pripažįsta, kad suma nėra menka ar prieinama visiems lietuviams, todėl jie retai kada pasiryžta tiek mokėti už elektra varomą triratį. „Kiti lietuviai už tokius pinigus geriau nusipirktų mašiną“, – juokauja kūrėjas.

Didžiausias iššūkis – netinkamos sąlygos triračiams kurti

Paklaustas, ar galima triračių gamybą vadinti verslu, M. Martinkus teigia, kad tai tik laisvalaikio pomėgis. „Lietuvoje tokių dalykų su darbu sieti negalima. Tai brangus, bet įdomus užsiėmimas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Be to, M. Martinkus atskleidžia, kad didžiausias iššūkis kuriant tokio tipo triračius yra tai, kad Lietuvoje nėra nei sąlygų, nei galimybių ar reikiamų detalių, norint užsiimti triračių gamyba. „Viską tenka siųstis iš užsienio, net ir mažiausią detalę, tad triračio gamybos laikas užsitęsia“, – pripažįsta kūrėjas.

Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad informacijos apie elektra varomus triračius, jų gamybą, detales yra labai mažai. „Aš tuo užsiimu vienas, tad sunku rasti bendraminčių ar įgyti papildomų žinių Lietuvoje“, – pasakoja jis.

Puiki laisvalaikio leidimo alternatyva ekstremalams

Elektra varomas triratis vilioja ne tik tuos, kurie domisi aktyviu ar ekstremaliu laisvalaikiu, bet ir šonaslydžio entuziastus. Šonaslydis – vairavimo technika, kai vairuotojas staigiai sukdamas sukelia sukibimo su kelio danga trūkumą ir galiniai arba visi triračio ratai prasisuka, o vairuotojas, kontroliuodamas transporto priemonę, įgyja didesnį pagreitį atliekamo posūkio pabaigoje. Kaip teigia M. Martinkus, elektra varomų triračių savininkai su malonumu užsiima šonaslydžio sporto teikiamais malonumais.

Nors pašnekovas teigia, kad susidomėjimas elektra varomais triračiais nėra didelis, bet internete jau galima rasti šių triračių entuziastų sukurtą puslapį. „Šiuo metu egzistuoja svetainė, kurioje dalijamės informacija apie sukurtus triračius, jų modelius bei kitus produktus. Tikiuosi, kad ateityje bendruomenė plėsis ir daugiau žmonių sužinos apie šį prietaisą“, – pasakoja triračių kūrėjas.

Paklaustas, ar norėtų užsiimti masine gamyba, M. Martinkus teigia, kad tokia galimybė tikrai reali. „Jeigu gautume Europos Sąjungos teikiamą paramą, kurios žadame prašyti greitu metu, masinės gamybos galimybė ateityje būtų visai įmanoma“, – įsitikinęs jis.

Pomėgis ir jam reikalingas užsidegimas

M. Martinkus tvirtina, kad yra tikras elektra varomų triračių entuziastas: „Žinoma, kad triračiai yra mano mėgstamas hobis, nes jeigu juos gaminu, tai kažkoks užsidegimas turi būti.“

Paklaustas, ką patartų skaitytojams, kurie taip pat norėtų kurti naujus ateities prietaisus, pašnekovas perspėja, kad tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia daug pastangų ir atsidavimo. „Jeigu kūrėjai sugebės patekti į Europos rinką ir tinkamai save reprezentuoti, tada pasisekimas garantuotas“, – teigia elektrinių triračių kūrėjas.