Eglė Mikalauskienė (29 m.) – naujokė mažmeninėje prekyboje. Prieš pusę metų Klaipėdoje ji atidarė originalių specializuotų 1890–1990 m. garsių Europos gamintojų keraminių, meninio stiklo bei porceliano vazų parduotuvę „Amfora“. Nors moteris šioje sferoje sukasi ne per seniausiai, įgyta patirtis itin vertinga. Eglė sutiko pasidalyti sukauptomis žiniomis ir padarytomis klaidomis, padarytomis plėtojant mažmeninės prekybos verslą.

Laikas. „Mes su vyru apsiskaičiavome manydami, kad mūsų produktas taps populiarus per pusę metų“, – pripažino Eglė. Pradėdamas verslą kiekvienas nusistato, ar jo parduodama prekė yra iš būtiniausių, ar madinga ją pirkti. „Mūsų atveju tai visiškai naujas dalykas Lietuvoje, neturime alternatyvų. Todėl nemanėme, kad žmonėms bus sunku priimti tokią informaciją“, – situaciją aiškino verslininkė.

Moteris pripažino, kad naujo produkto rinkodarai reikia skirti daugiau investicijų negu žinomai prekei. Juk prie įprastų prekių pirkėjai yra pripratę, todėl jiems nėra skirtumo, kur jas pirkti, svarbu tik kaina.

Dar E. Mikalauskienė prisipažino, kad darbai niekada nevyksta pagal grafiką, todėl pravartu numatyti papildomo laiko. „Netgi įregistruodami įmonę susidūrėme su problema. Pavadinimas „Amfora“ jau buvo registruotas Nyderlanduose. Turėjome laukti tris dienas, kol mums praneš, ar galime jį naudoti. Deja, atsakymas buvo neigiamas. Taigi užtrukome galvodami kitą įmonės pavadinimą. „Amfora“ liko kaip parduotuvės pavadinimas“, – apie sunkumus pasakojo moteris ir priminė, kad dabar galima registruoti tik lietuviškus įmonės pavadinimus.

Prekybos vieta. Renkantis patalpų vietą reikia įvertinti, kokį produktą siūlote, t. y. ar jam reikia srauto, ar tikslinės grupės. „Mano prekei būtinas srautas, todėl parduotuvę atidariau prekybos centre. Tačiau centras centrui nelygus. „Akropolis“ pradedančiajam neįperkamas, be to, jame keliami didžiuliai reikalavimai. Pasirinkau centrą „Herkaus galerija“, nes jo siūlomos kainos buvo palankiausios“, – pasakojo verslininkė.

E. Mikalauskienė išskyrė dar vieną reikšmingą faktorių renkantis patalpas – kaimynai. „Jeigu parduotuvė būtų įkurta, pavyzdžiui, šalia batsiuvio, jo klientai neis pirkti vazos už kelis šimtus litų. O jeigu kaimynai yra, tarkime, parfumerijos parduotuvė, tikėtina, kad jos klientai gali sau leisti nusipirkti brangesnę prekę“, – aiškino verslininkė.

Tiekimas

 Pradedančiajam gana sudėtinga įtikinti tiekėjus tiekti prekes konsignacijos būdu. Kaip patraukliau prisistatyti tiekėjams? Anot Eglės, pirmiausia reikia ateiti su planu, turėti aiškią viziją ir atsakymus į kelis klausimus: kaip pateiksiu prekes? Kas yra mano pirkėjas? Kur pardavinėsiu? Kiek parduosiu? Žinoma, skaičiai turi būti realūs. Tam, kad juos nurodytum, reikia atlikti rinkos analizę. Deja, dauguma tiekėjų negali pasiūlyti konsignacijos, nes neturi galimybės užšaldyti lėšų.

Investicijos ir lėšų skirstymas

 E. Mikalauskienė imdamasi verslo užtektinai savų lėšų neturėjo, todėl skolinosi iš pažįstamų. Jeigu nėra tokios galimybės, moteris siūlo kreiptis į verslo angelus ar kredito unijas. „Dauguma bijo kreiptis į kredito unijas. Tikriausiai dėl to, kad bijo rašyti verslo planą ir drąsiai apie save kalbėti. Be to, dabar populiaru skelbtis įvairiais kanalais, kad ieškomas investuotojas“, – sakė Eglė.

Gavus investicijų būtina kruopščiai apgalvoti, kaip jas paskirstyti. „Pirmiausia reikia apsiskaičiuoti, kiek reikės prekėms, nuomai, mokesčiams ir algoms sumokėti bent tris mėnesius į priekį. Jeigu įmanoma, reikėtų palikti pinigų rinkodarai“, – apie lėšų paskirstymą kalbėjo verslininkė.

Daugiausia lėšų reikia norint įsigyti prekių, nebent pavyksta jų gauti konsignacijos būdu. Nors kai kas itin daug pinigų skiria interjerui, anot pašnekovės, tam, kas negeneruoja pinigų, nebūtina skirti daug lėšų. Svarbu būti kūrybingiems.

Kalbėdama apie mokesčius Eglė patarė atidžiai rinktis banką, domėtis, kuris siūlo geriausias sąlygas: „Aš pasirinkau tokį, kuris siūlė pirmus metus neimti jokių mokesčių nei už pervedimus, nei už priimtus pinigus. Moku tik komisinius už elektroninį kortelių skaitytuvą. Ir tie komisiniai yra mažesni negu standartiniai.“

Verslo forma

 Kiekvienas pasirenka tą formą, kurios sąlygos atrodo palankesnės jo verslui. E. Mikalauskienė steigdama verslą rinkosi iš uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir mažosios bendrijos (MB), o galiausiai pasirinko pastarąją.

„Abi formos yra ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, bet MB nereikia pirminio kapitalo. Vadovas neprivalo turėti darbo sutarties su įmone, o mokesčiai mokami tik tada, kai galima fiziškai sau išsimokėti algą“, – MB pranašumus vardijo Eglė. Kita vertus, reikia įvertinti ir neigiamus aspektus: pasirinkus MB prarandamos socialinės garantijos. Vienintelis pliusas, jeigu asmuo, turintis įmonę, pavėluoja sumokėti privalomąjį sveikatos draudimą, jis atnaujinamas vos sumokėjus. Fiziniams asmenims – tik po trijų mėnesių.