Dainininkė, muzikos grupės YVA įkūrėja, vadybininkė, šokių studijos savininkė, televizijos laidų vedėja, jauna mama, žavinga moteris ir verslininko Danieliaus Bunkaus sutuoktinė Natalija Bunkė teigia, kad jai visą laiką buvo paprasta uždirbti iš verslo ir savęs. – Kokia buvo jūsų pažintis su verslu? – Mano tėvai yra verslūs žmonės, tad visą laiką užsiėmė kokiu nors verslu. Paauglystėje, būdama 14 metų, turguje prekiavau batais. Tuo metu tai buvo mūsų šeimos verslas. 1990-aisiais ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę tėvai vertėsi sportinių kostiumų siuvimu – juos veždavo į Maskvą. Nedidelis šeimos fabrikėlis buvo įkurtas mūsų namuose. Kol bendraamžiai žaisdavo kieme, aš klodavau audinius. Vėliau tėvai įsigijo mezgimo mašinų ir mezgė timpas. Aš naktimis prižiūrėdavau 4 mašinas – gamybos procesą, kad nebūtų broko. Proceso pabaigoje rankomis turėdavau išsiuvinėti pynę, už kurią gaudavau 7 centus. Augau verslioje terpėje, todėl verslumas yra mano kraujyje. – Kur leisdavote uždirbtus pinigus? – Visus juos išleisdavau savo įrašams. Nuo 16 metų turėjau savo įrašytų dainų ir vaizdo klipą. Tuo metu įrašyti dainą kainavo 400 litų, vaizdo klipui reikėdavo 2 000 litų. Įrašų reikėjo daug, nes vieną programą vidutiniškai sudaro 15 dainų. – Per kiek laiko užsidirbote įrašams? – Sudėtinga pasakyti, nes tai priklausė nuo sezono ir sėkmės. Kartais prekiaujant turguje pavykdavo per dvi dienas uždirbti 400 litų, kartais – kur kas mažiau. – Ar muzikos grupę įkūrėte kaip verslą? – Jokiu būdu. Lankiau ir sėkmingai baigiau muzikos mokyklą. Žinoma, mokiausi su intencija, kad kada nors būsiu scenoje. Taigi radau skelbimą, kad vienai merginų grupei reikia vokalistės. Pasiskambinau ir mane priėmė. Taip atsiradau scenoje. Ilgai neužsibuvau, nes pagrindinis mano tikslas buvo sužinoti, kaip visa tai vyksta. Po truputėlį mokiausi ir galiausiai įkūriau savo grupę YVA. Turėjau vadybininką, tačiau tik iki tol, kol atsirado Deivydas Zvonkus. Jis teigė, kad visą vadybininko darbą galiu puikiai atlikti ir pati, be jokios pagalbos. Jo paskatinta nutariau išbandyti naują amplua. – Ar kiekvienas žmogus gali tapti muzikos grupės vadybininku? – Viskas priklauso nuo individualių sugebėjimų ir savybių. Kartais žmonės net nepagalvoja, kad galėtų puikiai daryti tai, ką daro kiti. Šiuos žodžius puikiai iliustruoja mano asmeninė patirtis. Esu vadybininkė, vairuotoja, ryšių su visuomene atstovė. O įdomiausia, kad man nekyla jokių rūpesčių. Dirbu visus darbus, kuriuos už užsienio žvaigždes atlieka didelė komanda. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad paauglystėje įgyta patirtis labai pravertė. – Kaip kuriama muzikos grupė? – Sunku pasakyti, nes kai aš žengiau pirmuosius grupės YVA įkūrimo žingsnius, viskas buvo kiek kitaip. Aišku, esminis dalykas nepakito – dainininkui labai svarbu turėti kokybiškų įrašų. Lietuvoje kokybišką muziką kuria kompozitoriai ir programuotojai, kuriuos nesunkiai galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Įrašams reikia nemažai pinigų. Visiškai pritariu posakiui, kad šykštūs moka du kartus. Geriau net nemėginti darytis įrašų kažkur pogrindyje, pusvelčiui ir įrašinėti dainos už 400 litų. Kokybiškas vienos dainos įrašymas kainuoja 2 000 litų. Verta pagalvoti ir apie verslo formą. Ją galima rinktis pagal poreikį. Mes esame įregistravę uždarąją akcinę bendrovę, nors dauguma atlikėjų vis dar dirba nelegaliai. Galima dirbti ir pagal autorines sutartis, tačiau dėl didelių su autorių veikla susijusių mokesčių koncertų organizatoriai nelinkę užsakyti tokių atlikėjų. – Kokios pagrindinės tokio pobūdžio verslo išlaidos? – Išlaidos priklauso nuo atlikėjo. Merginų grupių išlaidos dažnai yra milžiniškos. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad atlikėjai gauna, pavyzdžiui, 3 000 litų už vieną koncertą ir gyvena puikiai. Tik niekas neskaičiuoja, kad įrašyti vieną dainą kainuoja 2 000 litų, o visą repertuarą sudaro 15 dainų. Merginų grupės daugiausia išleidžia scenos drabužiams. Jei nori du kartus išeiti į sceną, reikia kelių komplektų. Viena merginos suknelė kainuoja 2 500 litų. Žinoma, kaina gali skirtis, tai priklauso nuo idėjų bei galimybių. Negaliu kalbėti už kitas atlikėjas, bet mes tikrai netaupydavome. Be to, man, kaip moteriai, šis verslas yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir pomėgis, todėl to nenoriu daryti atsainiai. Jeigu sumanyta, kad drabužis turi blizgėti, aš neklijuosiu plastiko. Noriu, kad tai būtų „Swarovski“ kristalai ar blizgus audinys, kurio kokybė labai susijusi su kaina. – Kas lemia bilietų pardavimo ir koncertų skaičių? – Daugiausia priklauso nuo atlikėjo. Be abejo, vadybininkas taip pat yra labai svarbus. Lietuvoje mažai gerų vadybininkų, net vienos rankos pirštų per daug norint juos suskaičiuoti. Vienas iš tokių yra Gytis Jagminas, nes jis moka paieškoti kitokių, dažnai unikalių sprendimų. Mano manymu, nuo atlikėjo priklauso 70 proc., o nuo vadybininko – 30 proc. Svarbu nepamiršti, kad Lietuvos žmonės nėra kvaili ir katės maiše jiems neparduosi. Jeigu atvažiuoja dainininkas, kuris yra visiškai neįdomus, koncertų skaičius nebus įspūdingas. Be to, mūsų šalyje labai skirtinga auditorija. Jokiais būdais nenoriu sumenkinti provincijos klausytojų, bet į mažesnį miestą nuvykęs didžiuosiuose miestuose vertinamas atlikėjas dėmesio gali ir nesulaukti. – Nuo ko priklauso atlikėjų honorarai? – Nuo populiarumo. Per 12 metų scenoje išmokau jį valdyti. Televizija yra didžiulis ginklas ir įrankis. Mano, kaip popatlikėjos, patirtis rodo, kad kuo daugiau rodaisi televizijoje, tuo daugiau populiarumo sulauki. Mano pasirodymai televizijoje niekada nebūna atsitiktiniai. Kai laukiausi kūdikio, per dieną gaudavau porą kvietimų pasirodyti vienoje ar kitoje laidoje, dažnai pokalbių šou. Būčiau galėjusi gauti nemažą dalį eterio, tačiau tuo metu neturėjau nei naujos dainos, nei jokio kito produkto. Taigi nebuvo jokios prasmės. Televizijoje rodausi tik tada, kai turiu produktą, kurį galėsiu parduoti ir gauti pelno. Trokštantiems populiarumo patarčiau analogiškai ir elgtis – jeigu neturi produkto, kurį galėsi parduoti, į televiziją nėra ko eiti. – Ar iš bet ko galima sukurti žvaigždę? – Tikrai ne. Nenorėčiau minėti pavardžių, bet dažnai prie manęs prieina su prašymais: ,,Būk gera, išreklamuok mane… Gal galėtum tapti mano vadybininke?“ Mano atsakymas būna vienareikšmiškas – negaliu, nes netikiu tuo žmogumi. Jeigu asmuo nespinduliuoja, neturi informacijos ir į jį neįdomu žiūrėti, nieko iš to nebus. Didžiausia vertybė ir paklausiausia prekė yra charizma, o ne sugebėjimai. Galima būti labai talentingam, bet neturint to, kuo pritraukiami žiūrovai, teigiamo ir pelningo rezultato pasiekti neįmanoma. – Įkūrėte naują grupę. Ar ką nors darote kitaip? – Tai nėra grupė. Tiesiog man visą laiką buvo paprasta tvarkyti verslą ir užsidirbti iš savęs. Girdėjau raginimų įkurti naują grupę, surinkti mergaites – repertuaras, drabužiai ir įdirbis yra, bet man tai neįdomu. Noriu daryti tai, kas pačiai priimtina ir patinka. Žinoma, nesu visažinė ir klaidų pasitaiko. Būtų tobula pasimokyti iš svetimų nesėkmių, bet tai beveik neįmanoma, todėl verslą plėtoju taip, kaip man atrodo geriausiai. – Ar vyras padeda jūsų verslui? – Ne. Dėl mano verslo ir jo valdymo kartais susiginčijame. Vyro verslo specifika labai skiriasi ir, kai jam atrodo, kad ko nors daryti nederėtų, aš puikiai žinau, kad būtent taip ir reikia pasielgti. Mano patirtis pakankama – matau kelis žingsnius į priekį. Iš anksto žinau, ką lems tam tikri sprendimai. Iš savo klaidų pasimokiau, todėl dabar pagalvoju, ką sakyti žiniasklaidai, žinau, kada nutylėti, nors ir norėčiau įsiterpti, bet to nedarau, nes numatau rezultatą. – Koks, jūsų manymu, verslas labiausiai tinka moterims? – Mano manymu, nėra tokio verslo, kuris tinka tik moterims ar vyrams. Yra moterų, kurios dirba ar vadovauja autoservisams ir tai daro puikiai. Taip pat yra vyrų, užsiimančių rankdarbiais. Man atrodo, lytis nėra svarbi, jeigu verslas plėtojamas su meile. – Jūsų atveju verslumas yra įgytas ar įgimtas dalykas? – Ir taip, ir taip. Verslumas įgimtas, tačiau mano tėvai padėjo jį ugdyti. Džiaugiuosi, kad jie sugebėjo mane motyvuoti ir parodė, kas yra darbas. Manau, aš lygiai taip pat elgsiuosi su savo vaikais. Kiek žinau, mano vyras taip pat dirbo nuo paauglystės, jam teko daryti daug dalykų, kurių kiti vaikai nedarė. Taip ir uždirbami pirmi milijonai. – Ar Lietuvoje galima plėtoti verslą? – Sakyčiau, kad taip. Norint visada galima padejuoti, kad nėra sąlygų ir viskas blogai: valdžia netinkama, biurokratinės problemos ir panašiai. Prie visko reikia mokėti prisitaikyti. Jeigu žmogus yra protingas ir neieško lengviausių būdų, mėgsta veiklą, kuria užsiima, tai bet kokiu atveju atneš rezultatą. PATIKO STRAIPSNIS? Balsuok čia