Vienas įdomesnių prisiminimų iš vaikystės (tikriausiai ne man vienam) yra ankstyvi savaitgalio rytai, kai iš miego pažadindavo gręžimą primenantis garsas. Tačiau po pirminio šoko jis sukeldavo malonius jausmus – tai juk mama virtuvėje senutėle mašina tarkuodavo bulves. Vadinasi, pietums bus cepelinai ar kugelis. Tokią mašiną mano mama iki šiol turi. Ji vis dar veikia ir atrodo kone amžina.

Bankrutavusios gamyklos prikėlimas

Tai žavi laikais, kai retas daiktas tinka naudoti ilgiau nei porą metų. Negendančių bulvių tarkų tradicijas tęsia Mažeikių įmonė „Migiris“. Ji bene vienintelė Lietuvoje vis dar gamina šiuos įrenginius. Žinoma, nebe tokius garsiai veikiančius, besitaškančius. Technologija juk tobulėja. Pasikalbėjome su vienu įmonės įkūrėjų Viktoru Girininku apie tai, kaip pavyko atsispirti pagundai gaminti pigesnius, bet ne tokius patikimus įrenginius, ir sunkumus plėtojant verslą nedideliame mieste.

V. Girininkas „Migirį“ įkūrė su kolega Edmundu Miceika. Įmonė atsirado iš seniau Mažeikiuose veikusios gamyklos pelenų. Jie nusipirko čia buvusius įrenginius ir patys ėmėsi verslo. „Pradžia tokia, kad bankrutavo anksčiau veikusi gamykla. Vienas iš jos gaminamų produktų buvo tarkavimo mašinos ir jų įranga. Mes buvome darbuotojai, todėl įkūrėmė savo įmonę, nupirkome įrenginius ir pradėjome dirbti“, – sakė jis.

Sutikite, bulvių tarkavimo mašinos yra gana specifinės. Ypač Lietuvoje. Juk mūsų šalyje apskritai technikos gamyklų liko mažai. „Migiriui“ kažkaip pavyko rasti savo vietą. Tai padaryti neabejotinai padėjo produkcijos specifiškumas. Jos tiesiog negalėjo nukonkuruoti pigesni kiniški gaminiai.

„Sovietiniais laikais bulvių tarkavimo mašinos, kaip ir beveik viskas, buvo deficitas. Šiais laikais nėra nei lietuviškų dulkių siurblių, nei panašios technikos, nes daugelis įmonių bankrutavo neatlaikiusios konkurencijos su kiniškomis prekėmis. Mūsų produkcijos atitikmenų nelabai kur yra. Gal tik Baltarusijoje dar gaminama ir vežama į Lietuvą. Mūsų kiniškos prekės nenurungė, nes prekė specifiška, jai rinka nėra labai didelė. Šį gaminį naudoja tik tie, kurie kepa ir valgo blynus, t. y. rusai, baltarusiai, lenkai iki Varšuvos ir lietuviai“, – kalbėjo V. Girininkas.

Tiesa, mašinų platinimo geografija dėl šių tautų pomėgio migruoti gerokai išsiplėtė. „Migirio“ produkcija prekiaujama ir parduotuvėse Jungtinėse Amerikos Valstijose, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Gamybos tobulėjimui vietos dar yra

V. Girininkas sako, kad jų bulvių tarkos galėtų atsidurti ir, pavyzdžiui, Švedijoje. Šios šalies kulinarijoje taip pat gausu patiekalų iš tarkuotų bulvių. Tiesa, verslininkas pripažįsta, kad tam reikėtų produkciją padaryti dar šiek tiek paprastesnį ir patrauklesnį.

„Jei mūsų rinkodara būtų šiek tiek geresnė, sektųsi geriau. Perkant geriausias įrenginys yra tas, kurį galima surinkti atliekant tris žingsnius: atsegei, nuėmei, išardei. Viskas. Turėtų būti tik šie trys žingsniai. Mūsų tarką dar reikia patobulinti, nes tų žingsnių yra keturi ar penki. Tai reikėtų taisyti. Jeigu pardavinėtume, pavydžiui, Švedijoje, būtų sunku. Užsieniečiai nelabai mėgsta įrenginių, kuriuos ardant ar surenkant reikia atlikti daug žingsnių. Reikėtų sukonstruoti tokią mašiną, kad išardyti ją galėtum trimis žingsniais. Ypač jei norėtume eiti į Švedijos rinką. Technologija ten šiek tiek kitokia, bet jie irgi gamina iš bulvių, be to, gana nemažai. Mūsų tarkavimo mašinos ten puikiai tiktų. Jų mašinų konstrukcija yra beveik kaip mūsų“, – sakė jis.

Žinoma, gaminamos mašinos ir dabar skiriasi nuo tų, kurios siūlytos sovietiniais laikais. Dabar jos gaminamos iš kokybiškesnių medžiagų. „Buvo patobulinta pati uždarymo konstrukcija. Dangtis patobulintas, kad tarka nevervėtų, mažiau taškytųsi. Išvaizda pasikeitė nedaug, bet stipriai patobulėjo įrenginio hermetika. Naudojame kur kas kokybiškesnį plastiką. Jis niekuo nesiskiria nuo to, kurį naudoja tokie gamintojai kaip „Bosh“ ar „Siemens“. Taigi pradėjome naudoti kokybiškesnes medžiagas ir šiek tiek patobulinome produkciją. Svarbiausi – kad mašina nesitaškytų, geriau ir patikimiau užsirakintų“, – pasakojo V. Girininkas.

Didžiausias „Migirio“ tarkų išskirtinumas – kokybė. Nors daugelis gamintojų ėmė rinktis pigius variklius, „Migiris“ vis dar išlaiko brangesnę, bet nepalyginamai patikimesnę technologiją.

„Dauguma gamintojų, siūlančių panašią produkciją, ėmė montuoti pigius variklius. Mūsų gaminio variklis yra apie keturių kilogramų svorio. Jis pagamintas iš vario, aliuminio. Todėl mūsų variklis yra palyginti brangus. Jis yra kone amžinas. Nebent nulūžtų koks guolis. Variklį galima atsidaryti, su šepetėliu išvalyti. Tarkime, beveik visų šiuolaikinių sulčiaspaudžių varikliai uždari, veiks ribotą laiką, kol sudils. Pačiam vartotojui jo pasitaisyti beveik neįmanoma. Jau turėtum ją nešti remontuoti. Mūsų tarkavimo mašina turi dešimties metų garantiją, bet ir penkiolikos dar dirba kaip nauja, o pigesnių variklių, veikiančių tiek laiko, nerasi. Po dešimties metų jie jau visiškai nedirba. Aišku, mūsų varikliai ir brangesni. Jiems reikia vario, kuris dabar kainuoja maždaug 30 litų už kilogramą. Tiems naujesniems varikliams vario reikia tik kokių 300 gramų. Todėl dabar naują sulčiaspaudę gali nusipirkti už šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt litų. Tiek kainuoja vien mūsų variklis. Tai, kad neperėmėme pigios technikos, lėmė mūsų gaminio žinomumą. Pigūs varikliai nėra tokie ilgaamžiški“, – dėstė V. Girininkas.

Verslininkas sako, kad įmonė beveik visas detales gamina pati. Ir ne tik sau. „Migiris“ teikia paslaugas ir kitoms įmonėms. „Praktiškai viską gaminamės patys. Vien todėl ir išsilaikome, nes gaminame visas detales, plastiką, liejame aliuminį. Be to, turime užsakovų. Užsiimame metalo apdirbimu. Padedame remontuoti įrenginius gamykloms, medžio apdirbimo įmonėms. Išsilaikome vien dėl metalo apdirbimo ir remonto paslaugų. Mūsų kolektyve yra apie aštuoniasdešimt žmonių“, – pasakojo verslininkas.

Tikras išbandymas su personalu

V. Girininkas pripažįsta, kad turėti tokio tipo gamyklą mažesniame mieste nelengva. Neretai sunku rasti darbuotojų.

„Jeigu kalbame apie žmones, yra labai sunku. Beveik visi yra buvę tos gamyklos darbuotojai. Jaunus specialistus sunku pritraukti, nes mokyklos tik neseniai vėl pradėjo rengti techninius darbuotojus. Nėra net inžinierių. Jau nekalbu apie darbo klasės žmones. Profesinės mokyklos neparengė nei darbininkų, galinčių dirbti metalo apdirbimo srity, nei staklininkų. Buvo vakuumas. Galima sakyti, apie dvidešimt metų turėjome vakuumą. Jeigu žmonių niekas nesudomins dar mokykloje, tai paprasčiausiai nebus paklausos. Dabar lyg ir yra paklausa, bet mokykloms sunku persiorientuoti. Jos galėtų mokyti, bet neturi bazių. Mažeikiuose išvis sunku. Neturime aukštosios mokyklos ir tai mums yra didelis minusas. Specialistus galime prisivilioti nebent iš Šiaulių, Klaipėdos“, – kalbėjo jis.

Apskritai jaunimas nenori gyventi mažesniame mieste. Jiems čia stinga pramogų. „Provincija yra provincija, o Vilnius yra Vilnius. Centras yra Vilniuje ir gal šiek tiek Klaipėdoje, todėl jaunimas daugiau ir stengiasi keltis į tuos miestus. Jeigu dabar kas nors baigia aukštąją mokyklą Vilniuje, tai grįžti į Mažeikius, net jei čia ir gyvena tėvai, nelabai nori. Visi pripranta prie Vilniaus. Niekas nenori į kaimą. Gal ir gali pasiūlyti tokį patį atlyginimą, bet prioritetą jie vis tiek teikia Vilniui“, – dėstė V. Girininkas.

Tokia situacija šiek tiek kelia nerimą. Be šviežio kraujo gamyklos negali sveikai gyventi, plėstis. V. Girininkas įsitikinęs, kad jauni, kūrybingi žmonės gamykloms yra būtini.„Staklininką dar galime parengti patys, o kūrybinį darbuotoją, pavyzdžiui, konstruktorių, patiems parengti labai sunku. Tokių žmonių, kurie konstruotų, kurtų, periferijoje sunku rasti. Be žmonių gamykla yra mirusi. Nuo kuriančių darbuotojų priklauso gamyklos ateitis. Tik kopijuojant yra labai sunku. Kai kopijuoji, visada esi šiek tiek pavėlavęs. Gal mokesčių lengvatos tokiems rajonams kaip Mažeikiai ar Naujoji Akmenė galėtų sudominti tuos žmones? Dabar labai sunku. Aplinkui mažai gaminančių. Visi daugiau pardavinėja. Nors visi puikiai supranta, kad kai lietuvis nuperka Lietuvoje pagamintą gaminį, tai pinigus ir gauna ne kinas, o lietuvis. Paskui tas lietuvis už tuos pinigus nusipirks daugiau duonos, kitų prekių. Kuo daugiau bus Lietuvos gamintojų, tuo daugiau pinigų liks pas mus“, – gaminančių įmonių svarbą pabrėžė verslininkas.

Svarbiausia-motyvacija

Jis įsitikinęs, kad darbe svarbiausia noras dirbti. Būtent motyvaciją jis išskiria kaip esminį dalyką jauniems verslininkams, ir pataria rinktis specialybę, kuri tikrai patiktų. Tik tada darbas teiks malonumą. „Išlikome daugiausia senų specialistų dėka. Seniems šaltakalviams, suvirintojams malonu dirbti su metalu. Yra daug žmonių, kurie dirba daug metų ir mėgsta savo darbą. Jiems būtų sunkiau važiuoti į kokią Norvegiją plauti žuvų. Mėgstamą darbą, kad ir už mažesnius pinigus, yra maloniau dirbti. Kad išliktum, pagrindinis dalykas jaunam žmogui yra motyvacija. Gali važiuoti į Norvegiją plauti žuvų, bet kiek laiko norėsi dirbti tokį darbą? Motyvacija yra tada, kai žmogus dirba mėgstamą darbą. Tie, kurie išsirenka artimą širdžiai specialybę, turbūt ir lieka Lietuvoje, o studijuojantys tik dėl diplomo ir važiuoja į užsienį“, – sakė V. Girininkas.