Kodėl vieni žmonės suspėja nuveikti daugiau nei kiti: per dieną, per metus, per gyvenimą? Kodėl mums nuolat pritrūksta vienos dienos pasiruošti egzaminui ar svarbiam projektui užbaigti? Atrodo, jei paroje būtų 27 valandos, nuveiktume ir pasiektume kur kas daugiau.

Bet kodėl yra žmonių, kurie per tas pačias 24 valandas suspėja daugiau? Ar jie daugiau dirba, o gal dirba didesniu tempu? Jei surastume atsakymą, pabėgtume iš uždaro rato, kuriame vienas darbas veja kitą ir mums visada trūksta laiko.

Laiką arba švaistome, arba investuojame

Atsakymas yra ir jis labai paprastas, kaip ir dauguma genialių dalykų, kurie yra paprasti. Sėkmės lydimi žmonės gana anksti suprato vieną svarbiausių dėsnių žmonijos gyvenime – tėra du būdai panaudoti laiką: jį švaistyti arba investuoti. Trečio būdo nėra. Beje, lygiai tas pats dėsnis galioja ir pinigams. Ne veltui sakoma, kad laikas – pinigai.

Nuo pat gimimo akimirkos mes pradedame naudoti patį svarbiausią išteklių – laiką. Dievas visiems jo davė po lygiai: 24 valandas per parą, tiek laiko turi ir elgetos, ir multimilijonieriai, ir visi eiliniai žmonės. Nuo to, kokius laiko naudojimo įpročius išsiugdome, tiesiogiai priklauso mūsų gyvenimo laimėjimai. Per seminarus aš sutinku labai daug žmonių, kurie yra įsitikinę, kad darbas atima visą jų laiką ir tikrai nelieka laiko saviugdai, šeimai ar svajonėms įgyvendinti.

Neseniai teko bendrauti su vieno populiaraus televizijos kanalo programų prodiuseriu ir jis patvirtino, kad 89 proc. žiūrovų auditorijos sudaro vidutines ir mažas pajamas gaunantys žmonės. Televizijos darbuotojai juos vadina „runkeliais“, į juos orientuota programų tematika ir turinys. Paradoksas tas, kad būtent šie žmonės dėl savo vidutinių pasiekimų kaltina didelius darbo krūvius ir laiko stoką.

Kai prieš dvejus metus visiškai nustojau žiūrėti televizorių ir skaityti populiarią spaudą, mano pajamos padvigubėjo. Paklausite, koks ryšys? Ryšys tiesioginis – jei per parą vidutiniškai dvi valandas skiri meditavimui priešais televizorių, tai per metus sudaro 730 valandų, per kurias galima nuveikti ką nors vertinga. Kas norėtų 730 valandų skirti asmeniniam tobulėjimui? Kaip pasikeistų gyvenimas, jei papildomai 730 valandų skirtumėte bendravimui su savo šeima? Kaip pasikeistų rezultatai, jei šias valandas skirtume savo profesinei veiklai, verslui plėtoti?

O dabar užduokite sau klausimą: kur dar reguliariai švaistau laiką ir kur galėčiau jį investuoti?

Gaisrininkai ir čempionai

Visus atliekamus darbus galima suskirstyti pagal svarbą ir skubumą.

Pagrindinis sėkmės lydimų žmonių įprotis – gebėjimas atskirti svarbius darbus nuo ne tokių svarbių, t. y. išskirti pagrindinius tikslus. Didžiausias mitas, kad yra žmonių, kurie viską spėja. Visada visko spėti neįmanoma, bet tai ir nebūtina. Ne visi darbai vienodai svarbūs – ne visi turi kritinę įtaką galutiniam rezultatui. Sėkmės lydimi žmonės sugeba išskirti svarbiausius darbus ir užtikrinti kokybišką jų atlikimą laiku.

Pats pražūtingiausias įprotis – susitelkti vien į skubių darbų atlikimą. Skubūs ir kartu svarbūs darbai – tai „gaisrai“, kurių atlikimo atidėlioti negalima. Paklausite, o kas gi čia nenormalaus, argi galima kitaip?

Darbų „gaisrų“ prigimtis yra dvejopa: visų pirma, natūralūs „gaisrai“ – svarbūs darbai, kurie nukrito ant mūsų galvų netikėtai, pavyzdžiui, paskambino klientas, kuriam prireikė mūsų paslaugos būtent šiandien ir skubiai.

Tačiau antra „gaisrų“ rūšis – tai svarbūs darbai, apie kuriuos jau anksčiau žinojome, bet jie nebuvo skubūs. Ir štai atėjo diena, kai jie tapo skubūs, kitaip sakant, pamažu tapo „gaisrais“. Pavyzdžiui, rinkodaros plano pristatymo paruošimas. Jau prieš gerą pusmetį žinojau, kad iki tam tikros datos jį reikės paruošti, ir štai ši data jau kitą savaitę.

Jei esu įpratęs susitelkti vien į tai, kas skubu, aš nepastebiu kitų darbų, kurie šiandien dar nėra skubūs, ir taip neužbėgu už akių galimiems „gaisrams“.

Sėkmės lydimi žmonės, atlikę svarbius ir skubius darbus, tuoj pat imasi svarbių ir neskubių. Taip dalis darbų niekada netampa „gaisrais“. Mažiau „gaisrų“ reiškia mažiau streso, mažiau klaidų ir išsaugotus nervus.

Trečioji rūšis – skubūs, bet nesvarbūs darbai, pavyzdžiui, susirašinėti nesvarbiomis temomis per „Skype“, suspėti į futbolo rungtynių transliaciją. Skubūs ir nesvarbūs darbai – tai tie darbai, kurių galima sau leisti ir nesuspėti atlikti, nes tai neturės tiesioginės įtakos jūsų rezultatams darbe ar gyvenime.

Ketvirta kategorija darbų – neskubūs ir nesvarbūs, tokie kaip perskaityti per dieną atsiųstus elektroninius laiškus su anekdotais. Neverta rašyti, kaip su jais elgtis. Verčiau tuoj pat atlikite pratimą, kuris gali padvigubinti jūsų produktyvumą jau kitą mėnesį. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite visus nesvarbius bei neskubius darbus, kuriems reguliariai skiriate dėmesį. Tada surašykite skubius ir nesvarbius, kuriuos jums periodiškai tenka atlikti. Štai jau turite savo laiko „vagių“ sąrašą.

Tai, kas iš tikrųjų svarbiausia

Daugelis seminarų metu manęs klausia: „O kaip žinoti, kas iš tikrųjų svarbiausia? Kaip išmokti tinkamai suskirstyti darbus pagal svarbą?“

Įsivaizduokite – jūs žvelgiate mirčiai į akis ir suvokiate, kad jums liko vos dvi minutės. Ar tokiomis akimirkomis gailėsitės, kad gyvenime mažai žiūrėjote televizorių ar skaitėte laikraščius? Ką norėtumėte palikti po savęs? Ką norėtumėte, kad apie jus kalbėtų šeimos nariai, jūsų vaikai, draugai, buvę bendradarbiai ir kolegos?

Įsivaizdavote? Paimkite tuščią popieriaus lapą ir surašykite atsakymus į šiuos klausimus. Jie padės jums suprasti, kas iš tikrųjų gyvenime svarbiausia.

Kadangi tai tik pratimas ir jūs žinote, kad prieš akis dar laukia ilgas ir įdomus gyvenimas, priimkite sprendimą nebešvaistyti laiko, o investuokite jį į tai, kad taptumėte tokiu žmogumi, kuris per jam skirtą laiką sukūrė šiek tiek geresnį pasaulį, nei rado į jį ateidamas. Ir atminkite – rytoj pirmoji mūsų likusio gyvenimo diena – ir tai puiki diena dideliems laimėjimams!