Velykos yra gilių tradicijų šventė. Pagrindinis jų simbolis – margutis. Senovėje tikėta, kad dažytas kiaušinis yra sakralus, turintis magiškos galios, jame telkiasi kosminė kūrybos galia, gebanti pratęsti gyvybę Žemėje.

Remiantis Senuoju Testamentu keturioliktą Nizan mėnesio dieną žydai švęsdavo Paschą (išėjimą iš Egipto vergijos). Kadangi Europoje įsigalėjęs Saulės kalendorius nesutapo su Mėnulio kalendoriumi (kurį naudojo žydai), Bažnyčia nusprendė švęsti Velykas pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio. Būtent dėl to Velykos neturi nuolatinės datos, yra kilnojama šventė, kurią gali tekti minėti ir kovo 22 d., ir balandžio 25 d.

Pagal krikščioniškąją tradiciją Velykos simbolizuoja Jėzaus prisikėlimą, o šventinį stalą puošiantis raudonas margutis apipintas pasakojimais ir legendomis. Anot vienos jų, ant žemės nukritę Kristaus kraujo lašai suakmenėjo ir įgavo kiaušinio pavidalą, o karštos Dievo Motinos ašaros nuplovė įvairių raštų formas.

Senovės Indijos filosofijoje margutis – tai visatos gyvybės pradžia, o Egipte buvo tapatinamas su derliaus gausa. Seniausi margučiai Lietuvoje siekia XIII amžių, jų aptikta Šventaragio slėnyje. Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jei Velykų kiaušinius užkasi laukuose, tais metais bus geras derlius. Pasukę margutį sužinosite, koks laukia pavasaris: jei smaigalys atsisuks į pietus, bus šilta, jei į šiaurę, šalta, jei į rytus, sausa, į vakarus – drėgna. Pagoniškoje Lietuvoje margučiai buvo aukojami derliaus dievams ir dedami ant kapų.

Vadovaujantis krikščioniškąja tradicija pagrindinis Velykų valgis yra avinėlis. Atsisėdus prie stalo pirmiausia sukalbama malda, tuomet renkamasi po margutį ir žiūrima, kieno stipriausias. Stipriausias kiaušinis turi būti saugomas iki kitų metų. Po valgio visi eina ridenti margučių. Kam sekasi geriausiai, tam ir metai bus sėkmingiausi.

Senovėje lietuviai ne tik ridendavo margučius ir tikrindavo jų tvirtumą, bet ir kiaušiniaudavo, diedinėdavo, laistydavosi vandeniu, supdavosi. Kiaušiniavimas buvo įprastas mažiems vaikams, jie, atėję į svečius, deklamuodavo posmus ir subtiliai į burnytę įsidėję pirštus prašydavo margučių. Diedinėjimo ir laistymosi esmė – bernų ėjimas pas merginas. Pirmuoju atveju prašoma margučių, antruoju plaunamos rankos merginoms ir sėdama svečiuose prie stalo.

Lalavimas – tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip lalautojai kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą.

Dar buvo tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynes dažniausiai įrengdavo ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje, sakydavo: jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagūs ir greiti.

Liaudies išmintimi sutiko pasidalyti asociacijos „Žolinčių akademija“ prezidentė Danutė Kunčienė: „Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą. Nedera pirmą Velykų dieną į svečius vaikščioti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti. Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes vasarą ledai derlių sunaikins. Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs. Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmą nuluptą margutį reikia supjaustyti į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi žmonių, ir jį padalyti.“