„Laukinės žąsys“ jau tapo puslapiu, kuris ne tik reiškia nuomonę apie restoranus, bet ir gali padaryti nemenką įtaką jų lankytojų srautui. Nieko keisto, kad norinčiųjų būti aprašytiems netrūksta. Siūlosi daug vietų.

Svarbu atsakyti į klausimą, apie ką yra restoranas

Pasak puslapio įkūrėjo Andriaus Užkalnio, apie pagrindines vietas jau parašyta, tačiau nuolat atsiranda naujų, smagu parašyti ir apie labai prastas vietas. Svarbiausia, kad būtų istorija. Jis pabrėžia, kad restoranui istorija yra būtina. Niekas apžvalgininko taip neerzina kaip restoranai, kurių vadovai net nelabai žino, ką ir kodėl jie daro.

„Visada stengiamės rašyti apie vietas, kur yra istorija. Atsiranda naujų vietų. Į jas su malonumu nueiname. Siūlosi daugelis. Rašo mums e. laiškus ir kviečia apsilankyti. Žinote, kas mane labai stebina? Aš pasakau, kad kada nors ateisiu, nes dėl vizito laiko niekada nesitariu. Tada paklausiu, koks yra restorano išskirtinumas, kuo labiausiai didžiuojamasi, ką patartina paragauti. Kitaip tariant, aš jiems metu kamuoliuką – tereikia atmušti. Daugelio atsakymai tiesiog stingto: pas mus tiesiog geras maistas, pas mus tiesiog jauki aplinka ir smagu. Tai užmuša. Tada tikrai žinau, kad ten neisiu“, – teigia A. Užkalnis.

Aš negaliu sau leisti eiti į vis tas pačias vietas, nes tada kitos liks neaprašytos. Tai yra dalykas, kurį turi pakęsti mano šeima.

A. Užkalnis

Natūralu, kad pačios geriausios vietos yra tos, kurių vadovai turi aiškią viziją ir kryptį, kurie ne prisitaikinėja, bet daro tai, kas jiems miela. „Manęs keli žmonės, norintys atidaryti restoraną, yra rimtai klausę, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Visada sakau, kad svarbiausia apsibrėžti, apie ką bus restoranas, kuo tu išsiskirsi. Jeigu žmogus šito nežino, tai viskas. Nebent turi labai gerą vietą. Pavyzdžiui, Pilies gatvėje. Tada gali pardavinėti ką tik nori. Kad ir tą vonios kempinę – ragažę. Jeigu apkeptum ją su sūriu, pomidorų padažu ir dar gerai padruskintum, tai ir ją žmonės laisvai suvalgytų. Visiems kitiems tai neįmanoma. Jeigu pats nežinai, apie ką tavo vieta, tai ir klientas to tikrai nežinos. Toms vietoms, kurios gerai žino, ką ir kodėl daro, sekasi. Pavyzdžiui, „Sofa de Pancho“ Visų Šventųjų gatvėje. Jie Vilniuje ruošia geriausią meksikietišką maistą. Savininkas yra tekilų importuotojas entuziastas ir žino, ką daro. Jis nori ruošti tokį meksikietišką maistą, koks jam patinka. Jis niekur nesidairo. Restoranas užsakytas visada. Be užsakymo vakarais ten patekti neįmanoma“, – davė pavyzdį apžvalgininkas.

Maistas – tai priemonė kalbėti ir apie kitus dalykus

Dažnai „Laukinių žąsų“ tekstuose mintys apie maistą organiškai virsta mintimis apie gerokai platesnius dalykus. Pavyzdžiui, pastebėjimus apie kultūrą ar visuomenę. Ir tai joks ne atsitiktinumas. „Čia tikrai ne pats sugalvojau. Man šitas dalykas labai patiko angliakalbėje spaudoje. Mane skaitytojai dažnai ir kritikuoja sakydami, kad tekste trys pastraipos apie maistą, o toliau papilstyta apie kažką kito. Čia yra angliška apžvalgų rašymo tradicija, kai maisto apžvalgas irgi rašo ne profesionaliai, o žymūs apžvalgininkai. Iš esmės jie pasakoja istorijas. Maistas čia pasidaro lyg ir toks prikabinimas, sąsaja. Kadangi mokiausi rašyti, formavausi kaip autorius angliškai kalbančiame pasaulyje ir anglų literatura bei publicistika yra daug artimesnė nei lietuviška, čia perkeliu tai, ko išmokau ten. Galbūt tai ir suformuoja tam tikrą išskirtinumą“, – teigia puslapio redaktorius.

Paklaustas apie mėgstamiausius savo restoranus, jis pamini kelis vardus, bet pastebi, kad restoranų recenzento gyvenimas turi ir minusų. „Man labiausiai patinka vietos, kurios turi idėją. Jau paminėjau „Sofa de Pancho“. Labai patinka „Šturmų švyturys“ prie Kuršių marių, už Šilutės. Ten vilnietiška vieta. Savininkai nusipirko seną žvejybos uostą ir iš jo padarė restoraną ir žuvies rūkyklą. Jie yra absoliučiai išprotėję dėl žuvies. Tai geriausias marių žuvies restoranas šalyje. Jiems puikiai sekasi. Ten yra labai malonu. Man visai patinka „Zoe’s“. Nors niekaip negaliu sutikti su savininku, kuris atsisako keisti meniu. Visai patinka naujosios burgerinės, pavyzdžiui, „Drama Burger“. Daugelį apžvalgų rašau pats, tad atsiranda profesinė bėda – aš negaliu sau leisti eiti į vis tas pačias vietas, nes tada kitos liks neaprašytos. Tai yra dalykas, kurį turi pakęsti mano šeima“, – sako A. Užkalnis.