Verslo klasės restorano-baro „Vanille Lounge“ įkūrėjas Liutauras Markevičius šiame versle sukosi dar 1992 metais. Vyras prasitarė nesitikėjęs, kad vėl stos prie restoranų verslo vairo, nes pastaruoju metu užsiėmė konsultavimu, o restoranėlį Nidoje „Grill 7“ atidarė savo malonumui.

Geriausias patarėjas esi pats sau

Kalbėdama su Liutauru supratau, kad restoranų versle daromos klaidos yra labiau pamokos, kurias verta išmokti. Taip pat svarbu suvokti, kiek galėsi pasinerti į šią veiklą. Pavyzdžiui, L. Markevičius bare-restorane „Vanille Lounge“ būna nuo ryto iki vėlyvo vakaro, kol išeina paskutiniai svečiai.

Pasaulyje nėra koreliacijos tarp pinigų ir proto.

Liutauras Markevičius

Paklaustas apie praeityje padarytas klaidas, vyras kaip didžiausią klaidą įvardijo pasitikėjimą bankais ir Vyriausybe: „Talentingiausi, rizikuoti linkę verslininkai įkeičia visą savo turtą, todėl dabar vieni labai įsiskolinę, o kiti sėdi kalėjime arba yra išvykę į užsienį. Jie, kaip ir aš, kadaise norėjo padaryti daugiau ir gražiau. Restoraną „Marino“ sugriovė per didelis optimizmas, kurį padiktavo bankai. Imti paskolą ir tikėti jų prognozėmis yra labai rizikinga.

Kai planavau atidaryti „Vanille Lounge“, draugai klausė, ar vėl bus taip pat prašmatnu, nes tai brangiai kainuoja tiek įkūrėjui, tiek klientams. O dėl ko žmonės taupo? Kad ilgai ir laimingai gyventų? Kad būtum laimingas turi būti sveikas, bet jei gaili maistui, tai tu jau nesveikas.“

Viskas sunkiau, nei atrodo.

Anot pašnekovo, dar svarbu, koks partneris šalia tavęs: „Būna, pasirenki ne tą partnerį. Tu jį idealizuoji, manai, kad viską darys ir veiks taip pat, kaip ir tu, bet pasirodo, kad jūsų tikslai nesutampa.Geras partneris yra tas, kuris laikosi garbės žodžio. Kai renkiesi partnerį, iš jo tikiesi sąžiningo elgesio ir profesionalumo nebūtinai toje pačioje srityje. Jis gali būti geras buhalteris, planuotojas ar statybininkas.

Būna, kad ilgainiui supranti, jog geriau būtų buvę viską daryti vienam. Kita vertus, vienas daug nepadarysi, vis tiek reikia samdyti žmones. O iš samdyto darbuotojo tikėtis, kad jis dirbs daugiau nei aštuonias valandas, neišeina. Sukantis šiame versle tenka dirbti daug valandų ir nežiūrėti į laikrodį, kada pradėjai ir kada baigei. Negana to, restorane tyko didžiausias pavojus persivalgyti ir tapti alkoholiku.“

„Žmonės svajodami apie nuosavą restoraną neįsivaizduoja, kiek reikia dirbti. Jeigu mano, kad ateis su draugais pavalgyti ir vyno pagerti, tai viena iš klaidų. Tai verslas, veikiantis psichinę, fizinę sveikatą, emocijas, nes ir čia reikia taisyti klaidas. Pavyzdžiui, jeigu klientui patiekiamas atšalęs patiekalas, reikia skubiai taisyti situaciją. Vieną gali pavaišinti kava, o kitas net ir už mažas klaidas reikalauja butelio vyno“, – restoranų verslo subtilybes pristato Liutauras.

„Pirmas mažas bariukas Tiltų gatvėje, kuriame kepėme omletus, džiugino tokia apyvarta, kokią šiais laikais generuoja tik didelis restoranas. Tada, matyt, mokesčiai buvo žymiai mažesni. Tai buvo mūsų improvizacija. O „Marcus ir Ko“ buvo rimtas projektas. Jam buvo sugalvotas konceptas, žiūrėta, kaip jis veikia, konsultavomės Danijoje, investavome nemažai pinigų, net paskolą ėmėme. Tiesa, tuomet paskolą per trejus metus galėjai grąžinti, o dabar gali grąžinti per šešerius ar septynerius arba visai negrąžinti“, – juokėsi pašnekovas.

Anot L. Markevičiaus, svarbu domėtis ir tobulėti, kad žinotum, kokių klaidų galima išvengti. „Deja, negalėjau per vienus metus visko išmokti. Abejoju, kad kas skaitė daug knygų apie restoranus. Niekas jų neskaito, o jose išdėstyti pagrindai, kuriuos priklausomai nuo aplinkybių galima pritaikyti prie vietos, ekonominės situacijos, žmonių mentaliteto. Pasaulyje nėra koreliacijos tarp pinigų ir proto.

Dar svarbu domėtis mityba, nes ji lemia mūsų sveikatą. Tik nežinau, kaip tai išpopuliarinti. Sveika mityba ir domėjimasis ja turėtų būti prestižas, mada. Juk su netobulėjančiais žmonėmis paprasčiausiai neįdomu bendrauti ir dirbti“, – šyptelėjo L. Markevičius.