Artėjant gražiausiai pavasario šventei vis dažniau pagalvojame apie neatsiejamą jų atributą – margučius. Laikui bėgant būtent jie tapo Velykų akcentu, į šoną kiek nustumdami religinę šventės potekstę. O kai kam šis metas, pasirodo, – net profesinė šventė.

Taip apie kiekvienas Velykas sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovė ir sertifikuota tautinio paveldo amatininkė bei senojo vaško marginimo amato puoselėtoja Audronė Lampickienė.

„Marginti kiaušinius išmokau dar vaikystėje. Tuomet matydavau, kaip mama vašku formuoja įvairiausius ornamentus ant kiaušinių lukštų. Man tai pasirodė labai įdomu, tad pradėjau šiuo amatu domėtis. Pamenu, su draugėmis pakalbėjusi sužinojau, kad jų namuose kiaušiniai marginami ne vašku, o paprastesniais būdais. Aš negalėjau suprasti, kaip galima apsieiti be šios tradicijos, kuri yra tarsi savotiškas ritualas. Dabar marginimu užsiimame aš, mano mama ir mano 19-metė dukra“, – pasakojo tautodailininkė, kuri itin džiaugiasi, kad velykinę tradiciją perėmė atžala.

„Pamenu, vaikystėje dukrytė man sakė, kad tapusi mama irgi margins kiaušinius. Tačiau ilgai laukti nereikėjo, ji greitai išlavino įgūdžius ir nepatyrusi akis dabar jau negalėtų atskirti, kur yra jos sukurtas margutis, o kur mano“, – pasakojo Audronė.

Jos polinkis į šį amatą galėjo ir neišaugti tiek, kad darbai taptų žinomi visoje šalyje. Už tai, kad Audronės margintų kiaušinių galima pamatyti muziejuose ir įsigyti net keliose parduotuvėse, turėtume būti dėkingi jos vyrui Sauliui. Tai jis paakino žmoną ir jos mamą tapti „profesionaliomis“ marginimo meistrėmis.

„Dalyvauti parodose bei amatų šventėse pradėjome 1995 m. Iki tol marginimas tebuvo pomėgis. Juo ypač džiaugėsi mano mama, kuri baigusi geografijos mokytojos darbą ir išėjusi į pensiją gavo progą atsiduoti tam, kas žavėjo visą gyvenimą. Tiesa, jei ne mano vyras, tikriausiai niekada nebūtume pasiryžusios viešinti savo darbų. Jis yra tautodailininkas, medžio drožėjas, todėl, matyt, įžvelgė mūsų margučiuose kažką tokio, ką manė esant verta parodyti kitiems“, – pasakojo alytiškė, kuri gimė ir augo šiame mieste.

Audronė turi net keturis diplomus (du iš jų yra aukštojo mokslo), tačiau dažniausiai prisistato kaip margučių margintoja. Tiesa, jiems ne visada užtenka laiko ir jėgų.

„Kai baigiau ruošti margučius parodai, kuri dabar eksponuojama Rokiškio krašto muziejuje, privalėjau padaryti pertrauką, nes buvau persisotinusi šiuo užsiėmimu. Be to, neturėjau vidinės energijos, kuri yra būtina norint sukurti tikrai gražų margutį. Sakykite, ką norite, bet aš tikiu, kad menininko energiją jaučia kiti žmonės, kurie žiūri į jo kūrinius“, – tvirtino dzūkė.

Anot tautodailininkės, velykiniai margučiai yra gana unikalus reiškinys, todėl tai galėtų būti vienas iš būdų pristatyti Lietuvą pasauliui.

„Neseniai piešimo ant kiaušinio lukšto paslapčių mokiau 33 katalonus (Katalonija – Ispanijos regionas – aut. past.). Jiems tai buvo stulbinamai maloni ir stebinanti patirtis. Pernai taip pat svečiavausi Japonijoje, kur vietos gyventojus irgi mokiau margučių puošybos paslapčių. Ten žmonės net plojo rankomis iš pasitenkinimo, kai nuvalę vašką pamatydavo, koks ornamentas ir spalvų derinys išėjo. Tai unikalu, tai džiugina, tad kodėl tuo nepasinaudoti?“ – svarstė menininkė.

Audronė sakė, kad margučiai jai primena mandalas, kurios simbolizuoja tam tikrą dvasinę, kosminę ar psichologinę tvarką.

„Nors dailinti tenka ir medinius kiaušinius, į muziejus perduodame tikrų kiaušinių margučius. Būtent jų trapumas, laikinumas ir simbolizmas man susiję su budistų kuriamomis kompozicijomis“, – prisipažino tautodailininkė.

Pasak jos, net kalbant apie racionaliąją kiaušinių puošybos dalį neįmanoma apsieiti be emocinio aspekto, mat jis būtinas, jei norima užsiimti komerciniu kiaušinių marginimu ar kita panašia veikla.

„Vienas margutis gali kainuoti nuo 10 iki 17 Lt. Daugiausia už vieną margutį, kuris buvo didelis ir tikrai ypatingas, nes buvo parduodamas labdaros aukcione, gavau apie 150 Lt.

Kad ir kaip ten būtų, negaliu sakyti, kad ši veikla labai apsimoka finansiškai. Žinoma, prisiduriu šiek tiek prie pagrindinio uždarbio asociacijoje, bet tam, kad būtų pasiektas šis lygis, reikėjo daug kantrybės ir atsidavimo“, – sakė 45-erių A. Lampickienė ir čia pat pridūrė, kad tokia veikla be milžiniško moralinio pasitenkinimo, kurį gauna margindama, neįmanoma. Jo menininkė ir linki „BZN start“ skaitytojams.