Niekada nebuvau darželių gerbėja. Kaip galėčiau? Juk mūsų giminėje dominavo močiutės. Vis dėlto… Sukiodamasi po „Vaikystės sodą“ Žvėryne pasijutau, lyg būčiau… savo namuose. Knygų lentynos ir piešiniai ant sienų, paprasti čiužinėliai – jei kas nori pasnausti, rami muzika… Gal tikrai močiutėms atėjo laikas gyventi asmeninį gyvenimą?

– Atidžiai skaitydama Jūsų, Austėja, tinklaraštį, neradau vienos detalės: ar lankėte darželį vaikystėje?

– Darželį lankiau. Pradžioj lankiau tą, kuriam vadovavo mano mama, tad į jį žvelgiau kaip į namų tąsą (mat mano mama į darbą žiūrėjo rimtai, tad darželyje tekdavo būti gerokai ilgiau nei kitiems vaikams visomis prasmėmis). Kai atsikraustėme iš Gargždų į Vilnių, pradėjau lankyti kitą darželį, kuris kaip diena ir naktis skyrėsi nuo ano, jau lankytojo. Tuomet dar nesupratau, kaip iš tiesų netinkamai elgėsi auklėtojos, maniau, kad taip ir turi būti. Šiandien tiesiog kraupstu nuo visų tų prisiminimų ir vis galvoju, kaip man gyvenime būtų buvę, jei nebūčiau ėjusi į „sovietinį“ – pačia blogąja prasme – darželį: grasinimai, kad išrengs nuogai, nuolatinis pyktis, rankšluosčio ant akių kelias valandas per pietų miegą laikymas, vertimas valgyti ir pan. Brrr… Gal todėl dabar ir esu tokia aktyvi šalininkė nuomonės, kad vaikai – o dažnai ir tėvai – nežino, ko tikėtis iš darželio. Jeigu vaikas tyli, tai nereiškia, kad jam gerai. Jeigu vaikas sako, kad jam blogai, nereiškia, kad jam yra blogai – gali būti, kad jis tiesiog nenori savarankiškai rengtis, o visa kita yra puiku! Esmė – ar mes pastebėsime, kaip yra IŠ TIESŲ?

– Ką manote apie Lietuvoje tokią galingą močiučių įtaką?

– Močiučių įtaka? Mano tėvų tėvai dirbo, mane augino tėvai. Dabar mano tėvai dirba, ir vaikus auginame mes. Todėl aš nei patyriau, nei patiriu močiučių įtakos. Tačiau matau, kad aplink viso to – apstu. Manau, kad yra senelių išmintis ir yra modernūs tyrimai. Esmė – visa tai suderinti ir duoti vaikams geriausia, ką galime duoti.

– Įkurti keturis darželius – ne tik kūrybinis darbas. Ar turite savo finansų „ministrą“, konsultantą? Nejau visko imatės pati? Ar nebaisi rizika?

– Na, nė vienas žmogus nėra sala – mus visus supa kiti žmonės. Be to, esame kalbančios ir socialios būtybės, tad net ir nenorėdamas neišvengsi patarimų. Man iš tiesų pasisekė – turiu žmonių, kurie nepaprastai geranoriškai mane konsultuoja, pataria. Aš pati turiu polinkį vis nutolti nuo ekselio, man reikia, kad kas nors nuolat primintų, jog privalu viską derinti ir tik derinys atneša sėkmę.

Žinoma, galiausiai viską tenka daryti pačiai, juk galutinio sprendimo už mane niekas nepriims, parašo už mane nepadės. Todėl išklausau tuos, kurių nuomonė man svarbi (kartais ir išklausyti būna sunku, kyla karštų diskusijų!), pagalvoju, giliai įkvepiu ir priimu sprendimą.

Rizika visada baisi. Ypač mums, augusiems tokioje aplinkoje, kurioje po nesėkmės žmogus tarsi nurašomas. Pripažinkime, nesame ta tauta, kuri į nesėkmę žiūri kaip į galimybę pradėti iš naujo. O būtų gerai, ar ne? Aš to mokausi. Mokausi žiūrėti į viską taip, kad neklysiu, jei nebandysiu, o jei bandau, jei dirbu, tai yra ir galimybė suklysti. Bet klaidos – neįkainojama pamoka ir galimybė pradėti viską iš naujo. Toks mąstymas keičia gyvenimą. Sakau tą be jokio patoso.

– Viename menininkų sambūryje girdėjau pasipiktinimą, kad gimnazijose skatinamas mokinių verslumas. Aš pati labai gailiuosi, kad manojo niekas neskatino… O Jūs ar laikote save verslia? Ar skatinamas kokiais nors būdais vaikų verslumas Jūsų darželiuose?

– Ar aš versli? Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi! Bet tikriausiai turiu gebėjimą siekti užsibrėžto tikslo ir suburti kitus siekti to tikslo drauge su manimi. Man siaubingai trūko žinių ir, manau, tai susiję su tuo, kad Lietuvoje verslininko profesija turi neigiamą atspalvį. Mes su vaikais kalbame, kad visos profesijos yra vertingos, kad kiekvienas turi atrasti save. Tačiau nepaprastai akcentuojame, kad KIEKVIENAS turi investuoti daug į tai, ką daro: baigti pradėtą darbą; tai, ką daro, daryti gerai; baigęs darbą susitvarkyti; dirbdamas koncentruotis ne tik į savo darbą, bet ir į tai, kokią aplinką (ir fizinę, ir emocinę) kuria aplink save. Noriu, kad vaikai, išeidami iš „Vaikystės sodo“, suprastų, jog darbas – vertybė, kad mokymasis turi trukti visą gyvenimą, kad kiekvienas, kuris pakankamai to nori, gali rasti savo vietą po saule. Svarbiausia – motyvacija ir kūrybiškumas. Žinios – tik įrankis, kurį, beje, iš visų įrankių į(si)gyti XXI amžiuje yra lengviausia.

– Per Lietuvą sklinda teigiami gandai, kad Jūs, Austėja, galite atsakyti į kiek­vieną klausimą apie vaikų auginimą, auklėjimą. Ar tikrai? Nejau nebuvo nė vieno neatsakyto klausimo? Ir juk tik­rai yra klausimų, kurie trikdo arba… nervina. Kokie jie?

– Malonu, kad tokie gandai sklinda, tačiau, manau, nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų atsakyti į visus klausimus. Aš ieškau atsakymų. Klausimų, kurie trikdytų, nėra. Anksčiau būdavo, kad trikdo klausimai, kuriuos esu girdėjusi nepakankamai kartų arba išgirsdavau pirmą kartą. Užsisakydavau literatūros, kalbėdavau su kolegomis Lietuvoje ir ne tik, kol rasdavau, ką galiu patarti. Kartais net patarimo nerasdavau, tačiau galėdavau šeimą nukreipti ten, kur jie rasdavo atsakymą. O kartais žmonėms tiesiog reikia išsikalbėti. Nervinančių klausimų nebūna, tikrai nebūna! Na, gal vienintelis kiek erzinantis – apie ligas išėjus į darželį. Lietuvoje vis dar labai daug mitų. Tad nervina ne pats klausimas, o švietimo stoka. Ir kai susiduri su tuo tokiu dideliu mastu, kartais tiesiog vilku norisi staugti.

– Stebėdama, kaip renkate darželiui (ir savo šeimai) žaislus, susimąsčiau: koks buvo Jūsų vaikystės mėgstamas žaislas? O knyga?

– Aš buvau keistas vaikas, mėgstamų žaislų beveik neturėjau. O kiek aš turėjau žaislų! Kadangi visą vaikystę buvau vienturtė, tėvai mane lepino žaislais, tačiau man smagiausia buvo žaisti KARTU su tėvais. Ir visai nesvarbu ką: su mama skaityti, su tėčiu važinėtis rogutėmis ant Tauro kalno, vandens slidėmis, žaisti šaškėmis… Aš – galbūt net labiau nei kiti vaikai – mėgavausi tėvų dėmesiu ir, matyt, gebėjau jo išsireikalauti.

Dėl knygų – tikriausiai todėl, kad ilgą laiką buvau vienturtė ir jose ieškojau kitų vaikų draugijos – buvau visiškai išprotėjusi. Pradėjau skaityti anksti ir skaičiau skaičiau skaičiau. Viena mėgstamiausių vaikystės knygų – „Dėdės Tomo trobelė“, mokėjau ją beveik atmintinai. Ir išvis visą vaikystę ir paauglystę buvau tikra knygų graužikė, skaičiau tiek grožinės literatūros, kad dar dabar – nors šiandien skaitau gerokai mažiau – retai kas nustebina, ypač, kai kalba pasisuka apie klasiką. Dabar tokiais pat tempais ir mastais skaitau socialinių mokslų literatūrą: edukologija, psichologija, antropologija, vadyba ir pan. Neįsivaizduoju, koks mano gyvenimas būtų, jei neskaityčiau. Man kiekviena nauja knyga yra Kalėdos.

– Jei nebūtumėte iš Lietuvos iškėlusi kojos, kad ir trumpam, ar būtumėte pasiryžusi įkurti darželius?

– Tikriausiai ne. Gal būčiau likusi saugiame – ir finansine, ir emocine prasmėmis – darbe. Išvažiavimas buvo geras spyris į sėdimąją, ir visą gyvenimą dėkosiu, kad aplinkybės susiklostė taip, jog turėjau galimybę sustoti ir pagalvoti, ką aš darau gerai ir ką noriu bei galiu daryti. Tąkart supratau: aš nenoriu darželio, aš noriu GERIAUSIO darželio. Ir visai nebijau, kad bus įvairių nuomonių, kad bus norinčiųjų „parodyti mano vietą“, sakančių, kad „yra ir geresnių“ ir t. t. Svarbiausia – motyvacija ir noras dirbti bei savo darbais įrodyti, kad galima sukurti tikrą vaikystės sodą bent jau kelioms dešimtims vaikų. Dabar – kai tų vaikų skaičius beveik 170 – įgaunu vis daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo tuo, ką darau. Jausmas – neįtikėtinas. Prisimenate tą akimirką, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės? Apskritai supratau, kad ne tik maniau, jog galiu, bet iš tiesų galiu keisti pasaulį. Tai kas, kad tik savo, bet GALIU!

Apie „Vaikystės sodus“

Vilniuje – trys darželiai: „Miesto“ (Žvėryne), „Miško“ (Antakalnio pakraštyje) ir „Paupio“ (taip pat Žvėryne).

„Parko“ „Vaikystės sodas“ įsikūrė Trakų gatvėje Kaune.

„Vaikystės soduose“ yra stojamasis mokestis, metinis mokestis už vaiko ugdymą ir mokestis už maitinimą.

Trys vaikų grupės: „Mažyliai“ (1–2 metų vaikai), „Šnekučiai“ (maždaug 1,5–3,5 metų vaikai), „Sodiečiai“ (maždaug 3–6 metų vaikai).

Kodėl maždaug? Todėl, kad atsižvelgiama į vaiko raidą.

Jei adaptacija sunki, pirmąsias dienas tėvai lieka kartu su vaikais. Būtina žinoti: tikroji adaptacija prasidės tik tada, kai vaikas „Sode“ liks savarankiškai.

Austėja Landsbergienė…

Edukologė, socialinių mokslų daktarė

Keturių vaikų mama

Svarbiausiu projektu laiko savo šeimą

Mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, o studijuodama pirmame kurse ten ir mokytojavo

Būdama vienuoliktoje vidurinės mokyklos klasėje mokėsi JAV, o būdama dvyliktoje – Švedijoje

Vilniaus universitete studijavo norvegų filologiją; po metų studijų išvyko į Norvegiją

Buvo UNICEF, Mėlynojo kryžiaus (Norvegijoje) ir kitų organizacijų savanorė

Beveik ketverius metus su vyru Gabrieliumi ir vaikais gyveno Belgijoje

2011 metų pradžioje grįžo iš Belgijos į Lietuvą

Belgijoje įsteigė šeštadieninę

mokyklą lietuvių vaikams

Vadovauja savo įkurtam „Vaikystės sodų“ (trys darželiai Vilniuje ir vienas Kaune) tinklui

Noriai bendrauja su tinklaraščio „Austėjos blogas“ skaitytojais

Bendradarbiauja žurnaluose ,,Mažylis“, ,,Žvirblių takas“, yra dviejų dalių knygos ,,Augame kartu“ autorė