Per dešimt metų gyvenimo tempas ir būdas pasikeitė gerokai. Tam ypač turėjo didžiulės įtakos technologiniai pokyčiai. Tačiau kaip pasikeitė verslo kultūra, kokia ji šiandien kalbiname Rolandą Skaisgirį „Videometros“ prodiuserį ir dr. Dalią Foigt – Norvaišienę, advokatų kontoros „Borenius“ partnerę

Pasak, Rolando Skaisgirio, pasaulis keičiasi. Sparčiai keičiasi. Labai sparčiai keičiasi… Banalu? Bet akivaizdu…

Prieš gerą dešimtmetį paklausti, kas yra obuolys („apple“) ar gervuogė („blackberry“), dauguma būtų tvirtai atsakę, kad vaisius ir uoga. Dabar ta pati dauguma nėra tuo taip įsitikinusi.

Panašių radikalių pokyčių įvyko ir Lietuvos verslo kultūroje. Ji mažų mažiausiai tapo atviresnė idėjoms ir naujiems dalyviams. Verslo, kaip ir visa visuomenė, iš gana konservatyvios ir uždaros tapo liberali ir atvira naujoms idėjoms. Aišku, neapsigaukime, tai viso labo modernesnės ir efektyvesnės priemonės pagrindinio verslo tikslo link. O tikslas nepasikeitė – uždirbti.

Pastaraisiais metais Lietuvoje matome vis daugiau naujų efektyvių verslo modelių, kurie pakeitė uždaras schemas, kai idėjų pilnas žmogus neturėjo galimybių jų įgyvendinti, o galintis nuturėjo idėjų. Šią ilgai kamavusią problemą išsprendė į Lietuvą iš Vakarų atkeliavę ,,startupai“, kurie suteikė galimybę neturintiems didelio finansinio kapitalo įgyvendinti idėjas su partnerių pagalba. Kita vertus, išskyrus vienos rankos pirštais suskaičiuojamas sėkmės istorijas, tai niekam Lietuvoje nesuteikia didelės finansinės naudos. Bet bet kokia iniciatyva, kurianti ką nors nauja, naudinga, tikriausiai privalo būti vertinama teigiamai, nesvarbu, ar ji teiks finansinę naudą. Be to, tokios iniciatyvos parodo, kad verslas geba ne tik generuoti pajamas, bet ir tapti svarbia visuomenine, kultūrine ar net edukacine jėga.

Vis daugiau verslo sričių pripažįsta jaunus verslininkus. Dažniausiai jų verslo projektai nukreipti į IT ar paslaugų sektorių, bet jau galima teigti, kad artimiausiu metu vis daugiau gabių paauglių nuspręs tapti verslininkais. Be abejo, jų pasirinktas kelias nėra lengvas, nes šalyje vyraujančios verslo struktūros dar nepasirengusios priimti jų kaip visaverčių narių.

Dar vienas paradoksas: dėl skeptiško požiūrio labiausiai nukenčia būtent verslininkai, kurie nuvertino ar tinkamai neįvertino potencialių jaunųjų partnerių.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susiformavo tam tikros verslo tradicijos, bet jos dar trapios. Mane visada žavėjo Japonijoje vyraujantis griežtas verslo etiketas, nes tik laikydamasis jo gali sudaryti sėkmingą verslo sutartį. Lietuvoje tokių tradicijų dar nėra. Kita vertus, būtų galima teigti, kad formaliajai verslo kultūrai daugiau dėmesio skiria, ją priima tik glaudžiai su kompanijomis iš Vakarų arba tarptautinėmis korporacijomis bendradarbiaujantys verslininkai.

Vis dėlto didžiausias pokytis įvyko verslininkų sąmonėje. Vis daugiau jų suvokia nesantys išskirtiniai, o vieno didelio mechanizmo – visuomenės – dalis. Tai puikiai iliustruoja atsiradusi verslininkų socialinė atsakomybė: parama pelno nesiekiantiems projektams, pilietinėms iniciatyvoms, labdarai. Verslas tapo visuomeniškesnis ir socialesnis.

Tuo tarpu, Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė pažvelgė į šį klausimą daugiau dėmesio skirdama ar verslas tapo atsakingesnis, kas yra neatsiejama verslo kultūros dalis.

Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė teigia, kad jei vertinsime, kaip verslininkai vykdo įsipareigojimus verslo partneriams, valstybei, visuomenei (bendruomenei), koks jų požiūris į darbuotojus, klientus, kaip dalijasi turtu su kitais, kuriems to labiausiai reikia, lengvai išskirsime kelias jų grupes.

Pirmą grupę sudarytų smulkieji verslininkai – taksistai, turgaviečių prekeiviai. Į antrą grupę patektų lietuviško kapitalo statybos, prekybos, gamybos įmonės, o trečiajai priskirčiau užsienio kapitalo, tarptautines bendroves, kuriose civilizuoto verslo kultūra turi tvirtas tradicijas.

Kaip tik joms ir turime būti dėkingi už tokio reiškinio kaip socialinė atsakomybė diegimą vidutinių ir stambiųjų Lietuvos įmonių verslo kasdienybėje. Todėl galima teigti, kad vidutinės ir stambiosios lietuviško kapitalo įmonės per pastarąjį dešimtmetį pradėjo rūpintis savo verslo kultūra, atsakingiau valstybei moka mokesčius, geriau vykdo įsipareigojimus verslo partneriams, rūpinasi darbuotojų gerove, remia meną, aukoja labdarai.

Deja, to negalima pasakyti apie pirmai grupei priskirtus verslininkus. Tai patvirtina taksi įmonių savininkų masiniai areštai, turgaus prekeivių protestai prieš jų pajamų apskaitą.

Tikiu, kad dar po dešimtečio Lietuvos verslas laikysis civilizuoto verslo standartų ne tik siekdamas trumpalaikės naudos (pavyzdžiui, kuo brangiau parduoti verslo dalį ar visą verslą užsienio investuotojams), bet tai taps jo vidinės kultūros dalimi.