Dažnam mūsų žodis „improvizavimas“ glaudžiai susijęs su žodžiu „teatras“. Ir nors aktoriai improvizavimo meno mokomi, tai yra gebėjimas, kurį lavinti turėtume visi, neatsižvelgdami į savo profesiją. Su tuo sutinka ir „Verslo teatro“ įkūrėja bei paskaitų ir seminarų (tematika: teatrinės priemonės versle, pardavimo ir bendravimo srityse) lektorė Giedrė Žlabytė-Uldukienė. „Improvizuoti galime kiekvienas, tereikia žinoti keletą esminių improvizavimo taisyklių ir jomis vadovautis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kas yra improvizavimas?

Anot visažinės „Vikipedijos“, improvizavimas reiškia procesą, veiksmą, ką nors darant arba veikiant, prieš tai iš anksto nepasiruošus arba ad hoc. Tai gebėjimas kalbėtis, bendrauti, kurti, vaidinti ar atlikti daugybę kitų veiksmų, neturint išankstinių nuostatų, planų ar scenarijų.

„Ko gero, esate matę improvizacinius aktorių pasirodymus. O ar prisimenate, kad kai kurios aktorių improvizacijos išeidavo tokios sėkmingos, kad patikėti tuo, jog veiksmas scenoje – ne nuolatinių repeticijų darbas, būdavo sunku?“ – tradicinį improvizavimo pavyzdį pateikia G. Žlabytė-Uldukienė ir priduria, kad šių pasirodymų sėkmę lėmė ne kas kita, o puikus teatrinio improvizavimo taisyklių išmanymas. „Gera žinia, kad sklandų rezultatą užtikrinančias taisykles galima taikyti ne tik teatro scenoje“, – sako pašnekovė.

Improvizuojant, lavinant kūrybiškumą, logišką ir įdomią istoriją galima sukurti net ir, rodos, iš nieko bendra tarpusavyje neturinčių dalykų. Tai padeda į begalę dalykų pažvelgti naujai, netikėtai ir originaliai.

G. Žlabytė-Uldukienė

Prisimink, kad esi ne vienas

„Būna situacijų, kai reikalingas komandinis darbas, pavyzdžiui, kuriant naują ar tobulinant seną projektą. Vargstame, o pasiekti rezultato vis nesiseka. Taip yra, nes nesugebame priimti kitų žmonių idėjų, nesiklausome jų“, – aiškina G. Žlabytė-Uldukienė.

„Suvokus šią bendravimo spragą, pirma improvizavimo taisyklė būtų priimti siūlomas idėjas, – sako pašnekovė. – Tai nereiškia, kad privalote su viskuo sutikti. Jokiu būdu. Tereikia priimti kito žmogaus idėją, suvokiant, jog nuo šios akimirkos tarp galimų pasirinkimų yra ir naujai išsakytasis. Galbūt šią idėją atmesite, galbūt papildysite“, – moko pašnekovė.

„Priėmus idėją, reikia siūlyti savą. Nebūtinai naują, galite drąsiai pildyti pirmąją. Taip sukuriamas ratas – nesustojantis kūrybos procesas, – aiškina pašnekovė. – Jei komandoje idėjas siūlo tik vienas žmogus, ratas nusisuka. Tam, kad ratas veiktų, reikia keistis vaidmenimis“, – teigia G. Žlabytė-Uldukienė.

Nebūk žvaigžde

„Stenkis, kad tavo kolega atrodytų geriau, o ne tu pats, – moko G. Žlabytė-Uldukienė ir patikina, kad ši taisyklė universali, t. y. veikia ir darbe, ir šeimoje. – Kaip tai padaryti? Savo kolegai duokite tik tokius pasiūlymus, kurkite tik tokias aplinkybes ar situacijas, kuriose jis jaustųsi patogiai. Leiskite jam sužydėti, – pataria pašnekovė. – Jūsų darbas – padėti savo kolegai ir pakišti jam pagalvėlę, jie jis krinta. Laikantis šių principų, prastas rezultatas neįmanomas“, – užtikrina pašnekovė.

„Tiesa, vien to, kad dabar žinote esmines improvizacijos taisykles, nepakanka. Būtina treniruotis. Ir tik treniruotis, o tai geriausia atlikti bandant išgirsti kitus. Tai tikrai nelengva: dažnai mes klausome, bet negirdime, žiūrime, bet nematome. Dėl šios priežasties reikia mokytis išgirsti ir pamatyti mums teikiamus pasiūlymus ar idėjas ir juos priimti, pildyti bei pateikti savų“, – pataria G. Žlabytė-Uldukienė.

Atsikratyk baimių

„Per savo praktiką pastebėjau, kad žmonės yra nepaprastai kūrybiški, bet susikaustę, – sako pašnekovė. – Nuo mažens darželyje, mokykloje ir net universitete vadovaujamės tam tikromis taisyklėmis (auklėjimo arba lavinimo), stengiamės būti pirmi, gauti gerą pažymį. Atsiranda įprotis viską daryti teisingai – pagal taisykles. Būtent taip išsivysto baimė suklysti, baimė, kuri labai stabdo kūrybiškumą“, – įžvalgomis dalijasi G. Žlabytė-Uldukienė.

„Jei pažiūrėtume į mažus vaikus, pamatytume, kad jie kuria visiškai laisvai. Vaikai nuolatos improvizuoja ir nė nesusimąsto apie galimas klaidas. Jie ima žirkles ir įsivaizduoja, kad tai šakutė, lėlė, ledai, durklas… O mums žirklės tėra žirklės“, – šypteli pašnekovė. Anot G. Žlabytės-Uldukienės, improvizavimas verčia pasijusti vaiku, t. y. nebijoti nestandartinių sprendimų. „Improvizuojant visi sprendimai yra teisingi. Vesdama mokymus, visuomet sakau: „Jau geriau bet kokia idėja nei jokios.“ Neretai žmonės linkę viską šimtą kartų apgalvoti, permąstyti, o tai trukdo. Geriau bandyti ir klysti, o tada bandyti dar kartą, nei rinktis saugų variantą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pamiršk išankstines nuostatas

„Mus kausto ne tik baimė klysti, bet ir galybė išankstinių nuostatų, scenarijų ir planų. Improvizuoti reikia tuščia galva. Pavyzdžiui, dvi situacijos: tu eini į sceną, o joje tik tam tikras apšvietimas ir muzika arba tu eini į sceną ir žinai, kad veiksmas vyksta mokykloje, o scenos viduryje stovi suolas. Esminis šių situacijų skirtumas yra tas, kad žinodamas daugiau detalių imi kurti scenarijų: sugalvoji, kad tu būsi mokinys, ateis kitas aktorius, kuris bus mokytojas, jis lieps sėstis į suolą ir t. t. Gal ir neblogai, bet kitas aktorius pasirodo esąs valytojas ir tavo scenarijus žlunga. Tokiu atveju improvizuoti tampa sunkiau, nes mintimis tu prisirišęs prie savo idėjos. Tikėtina, kad savo idėją turi ir kitas aktorius. Taip prasideda paklodės tampymas, – aiškina G. Žlabytė-Uldukienė. – Toks pat modelis galioja pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kurk istoriją

„Improvizuodami taip pat mokomės kurti, pasakoti istoriją, o tai šiais laikais be galo svarbu. Juk kiekvienas projektas, pristatymas, net įmonės veikla turi sekti tam tikrą istoriją, turėti siužetą, nes tai ypač padeda klientui suartėti su įmone ir jos prekėmis, geriau įsidėmėti visą informaciją. Na, o improvizuojant, lavinant kūrybiškumą, logišką ir įdomią istoriją galima sukurti net ir, rodos, iš nieko bendra tarpusavyje neturinčių dalykų. Tai padeda į begalę dalykų pažvelgti naujai, netikėtai ir originaliai“, – įsitikinusi G. Žlabytė-Uldukienė.