Gyvenime žmogų motyvuoja du dalykai: skausmas, nuo kurio bėga, ir malonumas, kurio nori, todėl jis pasiekia tik tuos tikslus, kuriuos aiškiai žino. Dažnai tai, ką galima įvardyti savo svajone, žmogus mato kaip malonumą, tad ji ir lieka tik svajone, tvirtina Donatas Brikas, knygos „Trumpiausias kelias tikslo link“ autorius ir „Saviugdos mokyklos“ vadovas.

„Pavyzdžiui, turiu svajonę nuvažiuoti pailsėti į Kanarų salas. Visada svajojau, kaip man ten bus gera. O kas nutiks, jei ten nenuvažiuosiu? Nieko. Dažniausiai svajonė ir yra tik svajonė, nes, jei tai neišsipildys, dėl to nebūsiu gyvenime nelaimingas“, – įsitikinęs pašnekovas.

 

Kai perkeliame susitelkimą nuo drąsos į baimę, tai mes ir gauname, t. y. kur emociją nukreipiame, tokią emociją ir turime. Išsikėlę tikslus žmonės turi pirma patikėti savimi, kad jie gali juos pasiekti. Svarbiausia įsitikinti, kad tai tikrai yra jų tikslas.

D. Brikas

 

Anot jo, išsikelti tikslai svajonėmis dažnai lieka todėl, kad nėra aiškumo tarp skausmo ir malonumo, t. y. motyvacijos: „Tarkime, jei norime nukeliauti į Kanarų salas, galime nuvažiuoti šiais metais, bet galime tai padaryti ir kitąmet. Pagaliau galime tai įgyvendinti ir po kokių penkerių metų. Jeigu mums neskauda, nukeliame save į vadinamąją salą „kada nors.“

Kai siekiant tikslo yra tik malonumas

Žmogus kažko nori ir žino, kad, kai tai išsipildys, bus aiškus malonumas. Tai vadinama gerąja motyvacija. Tačiau, jei siekiamas tikslas liks neįvykdytas, nieko tokio – jį galima įgyvendinti ir vėliau. O tai jau minusas. Yra malonumas, bet nėra skausmo.

„Tikslus pasiekiame susiklosčius aiškioms aplinkybėms ir įdėję minimaliai pastangų, kai nėra kliūčių. Tai nėra ambicingi tikslai. Tiesiog tai darome per daug neišeidami iš komforto zonos. Jeigu turime tikslą, kuriam įgyvendinti reikia naujų įgūdžių, pastangų, vadinasi, turime išeiti iš komforto zonos. Tokiu atveju šį tikslą visą laiką atidedame. Tuomet jis lieka tik svajone“, – pasakoja D. Brikas.

Jei aplinkybės bus palankios, žmogus sieks tikslo, bet, jei klostysis ne taip, kaip norėjo, turbūt susidurs su skausmu ir bėgs. Tokia situacija nėra teisinga – žmogus turi mokėti išgyventi ir skausmą, kuris yra tam tikras gyvenimo akceleratorius.

Kai juntamas vien skausmas

Neįgyvendinęs tikslo žmogus gali būti savimi labai nusivylęs ir jausti skausmą. Tačiau, jei savęs paklaustų, o kas bus gera pasiekus savo tikslą, turėtų tik vieną atsakymą – nieko. Pašnekovas teigia, kad tokia situacija gali susidaryti natūraliai ir yra labai pavojinga: „Pavyzdžiui, žmogus iš banko paima kreditą. Kai reikia jį atiduoti, žmogus malonumo nejaučia, bet neatidavus kredito ateis antstoliai. Vadinasi, malonumas yra tik tuo metu, kai gali gautą kreditą kur nors panaudoti.“

Tokios situacijos, kai nėra malonumo, o tik skausmas, gali gniuždyti žmogų, todėl pašnekovas siūlo susikurti malonumą arba jį rasti, nes „malonumas yra mūsų sukurtas, kažkokia priskirta prasmė.“

Kas bus, jei nėra nei malonumo, nei skausmo?

D. Brikas teigia, kad neutrali situacija, kai išsikėlus tikslą nejauti nei malonumo, nei skausmo, yra vienas iš ženklų, kad žmogus gyvena beprasmį gyvenimą: „Tarkime, jis kasdien dirba savo nemėgstamą darbą. Arba perka tokį automobilį, kokį nusipirko kaimynas, nes tokia yra mada. Tad tas žmogus sėdi komforto zonoje, bet nemato jokios gyvenimo prasmės. Nėra jokios pažangos, nes jis visada viską daro taip pat.“

Nors tokių atvejų kiekvieno gyvenime pasitaiko neišvengiamai, pašnekovo nuomone, tai neturėtų sudaryti 80 proc. veiklos, kurią kasdien reikia užsiimti.

Pasiekiama pusiausvyra: konfliktas tarp skausmo ir malonumo

Emocinė pusiausvyra, kurios metu vyksta konfliktas, kai pasiekęs tikslą žmogus jaučia malonumą ir žino, kad neįvykdęs užsibrėžto tikslo jaustų skausmą, yra pats geriausias variantas, tvirtina D. Brikas. Tačiau vien žinoti neužtenka: žmogus gali žinoti, ko nori ir kad jam skaudės, jei norimo tikslo nepasieks, bet jo tikslas vis tiek lieka tik svajone. Kodėl? Pašnekovas sako, kad suveikia gėdos jausmas, mat tai, ko jis nori, neatitinka jo įsitikinimų.

„Pavyzdžiui, pats norėjau būti motyvuojančiu oratoriumi ir kalbėti prieš auditoriją. Bet man buvo gėda: bus daug žmonių, kaip reikės kalbėti? Jei bėgi nuo gėdos, bet nori malonumo, turi apsispręsti. Kai scenoje būti oratoriumi yra ne gėda, bet tau tai patinka ir gali parodyti savo gebėjimus su malonumu, konfliktas dingsta“, – teigia jis.

Reikia susitelkti į tai, ką darai

Pardavėjui reikia skambinti ir bendrauti su klientais, kad pasiektų rezultatų. Auditorijos pranešėjui reikia įtaigiai kalbėti. Atrodo paprasta, bet problemos prasideda tada, kai žmogus pradeda galvoti, kaip jis atrodo, ką apie jį mano žmonės ir pan. D. Brikas sako, kad tokiu atveju vyksta minčių ir jausmų sutelkimas į tuos dalykus, kurių tas žmogus nenori pasiekti: „Kai perkeliame susitelkimą nuo drąsos į baimę, tai mes ir gauname, t. y. kur emociją nukreipiame, tokią emociją ir turime. Išsikėlę tikslus žmonės turi pirma patikėti savimi, kad jie gali juos pasiekti. Svarbiausia įsitikinti, kad tai tikrai yra jų tikslas.“