Vis garsiau ir daugiau kalbama apie technologiškai pažangiausią, naujus išradimus kursiančią ir su jokiais apribojimais darbe nesitaikstančią Z kartą. Jauniausiems šios kartos atstovams vos penkeri, o vyriausieji jau žengia į darbo rinką – jiems šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų. Tikimasi, kad jie drąsiai imsis savo verslų ir formuos kitokį verslininko paveikslą. Tačiau rašytojas ir žurnalistas Giedrius Drukteinis kol kas į jaunuosius Z kartos verslininkus žvelgia skeptiškai ir mano, kad realybė toli gražu neprilygsta prognozėms.

Trūksta lojalumo

G. Drukteinis nevienareikšmiškai vertina jaunąją Z kartą: „Šiandien mes galime matyti kelis jaunų žmonių tipažus: pavyzdžiui, tie, kurie mokslus baigė užsienyje. Toks jaunuolis principingas, dažnai pervertina savo svarų užsienio universiteto diplomą. Tačiau sugrįžę čia jie greitai apsilaužo ragus ir, išskyrus tam tikras specialybes (pavyzdžiui, informacinių technologijų specialistus), jie nutupia cofeinuose…“ Tiesa, esamą situaciją pašnekovas prisipažįsta šiek tiek ironizuojantis.

Kitas G. Drukteinio išskirtas tipažas – tai mokslus Lietuvoje kremtantys jaunuoliai. Tačiau jiems tenka susidurti su amžina problema: be praktikos darbo lengvai nerasi, o jų išskėstomis rankomis darbo rinkoje taip pat niekas nelaukia. Pašnekovas pabrėžia, kad vis dėlto dažniausiai šio tipo jaunuoliai nori būti samdomais darbuotojais, nes nuosavo verslo pradžiai jie paprasčiausiai neturi kapitalo.

Rašytojas išskiria ir dar vieno tipo jaunuolius – itin charizmatiškus ir smarkius, kurie įsiveržia į darbo rinką ir iškart gauna darbą valstybiniame ar privačiame sektoriuje. Tačiau rašytojas priduria, kad visiems šiems tipams trūksta lojalumo: „Mano subjektyvia nuomone, jie nėra lojalūs niekam: nei prekių ženklui, nei darbdaviui, nei šaliai.“

Didesnio tikslo siekimą teks pamiršti

 

„Visi turime savo moralines nuostatas, tačiau tokiame amžiuje, kai šie jaunuoliai yra patys darbingiausi ir ištvermingiausi, svaigti apie aukštus idealus yra mažų mažiausiai laiko švaistymas.“

G. Drukteinis.

 

Z kartai dažniausiai klijuojama laisvai samdomų darbuotojų etiketė. Dirbti be suvaržymų norintys jaunuoliai iš Y ir Z kartos dažnai renkasi nepriklausomą darbo laiką. G. Drukteinis laisvai samdomus darbuotojus vertina skeptiškai: „Labai sunku pasitikėti ir patikėti darbą žmogui, kuris dirba laisvai samdomu darbuotoju, pavyzdžiui, jau dešimt metų. Jei laisvai samdomas darbuotojas būtų tikrai geras specialistas savo srityje, anksčiau ar vėliau jis atidarys įmonę ir pats pradės samdyti kitus žmones.“ Tokius darbo santykius jis mato tik kaip tam tikrą pereinamąjį etapą iš vienos būsenos į kitą. „Galbūt tam tikrų profesijų atstovai gali ir užsidirbti neblogus pinigus iš tokio darbo, tačiau dažniausiai iš laisvai samdomų darbuotojų atlyginimų galima tik išgyventi“, – savo nuomonę dėsto žurnalistas G. Drukteinis.

Iš teiginio, kad daugumai Z kartos atstovų pinigai nėra tokie svarbūs, o jie nori dirbti dėl didesnio ir svarbesnio tikslo, G. Drukteinis tik nusijuokia. „Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuriam nereikėtų valgyti ar nereikėtų tam tikrų daiktų, už kuriuos reikia mokėti pinigus. Kol Z kartos atstovai dar jauni, išlaikomi tėvų, tol jie gali mėgautis savo vaikyste ar jaunyste ir galvoti apie didesnius tikslus, tokius kaip besipykstančių ideologijų taikymas ar banginių gelbėjimas, – juokiasi G. Drukteinis ir kategoriškai priduria: – Visi turime savo moralines nuostatas, tačiau tokiame amžiuje, kai šie jaunuoliai yra patys darbingiausi ir ištvermingiausi, svaigti apie aukštus idealus yra mažų mažiausiai laiko švaistymas.“

Solidumas versle išliks

Pabandęs nupiešti Z kartos verslininko paveikslą, G. Drukteinis teigia: „Provokuojama apranga, auskarai ar tatuiruotės… Aš tai matau tik kaip tam tikrą madą. To puoselėtojai turi vieną neišsprendžiamą problemą – jie sensta kiekvieną akimirką ir visi šie atributai pradeda atrodyti kvailai. Kitu atveju jie atsiduria visuomenės pakraštyje…“ Jis prisipažįsta pats turintis bendraamžių kolegų, kurie vis dar yra hipiai ar pankai: „Bet tu supranti, kad pasaulio valdžia priklauso ne jiems – jie nesubrendę, pabijoję ar nepadarę reikiamo sprendimo laiku.“

Rašytojas įsitikinęs, kad nesvarbu, kaip technologiškai būtų išsilavinusi Z karta, ji turi suvokti, kad jaunystė nėra amžina būsena. „Kartų konfliktas egzistuoja jau nuo antikos laikų. Ar tai būtų Z, ar triple Z karta… Taip, jie turi daugiau technologinių galimybių bendrauti ir komunikuoti, tačiau kuo anksčiau Z karta supras, kad ir ji pasens, tuo geriau. Jaunuoliai nespės apsižiūrėti ir jiems jau bus 40 metų, o kas tada? Nei nuosavo būsto, turto, nei mylimo žmogaus šalia. Tuomet jie ir supras, kad gyvenimas prabėgo veltui… Tad siūlyčiau jau dabar visą turimą technologinių žinių bagažą skirti sau, savo būsimai šeimai ir visuomenei išlaikyti“, – pokalbį baigia pašnekovas.