Iš Kauno kilusi Ieva Liutkevičiūtė (35) įgyvendino savo svajonę – Kaune ir Vilniuje įkūrė dvi amerikietiškų spurgų kavines „Holy Donut“. Ji neslepia, kad tam pasiekti reikėjo gana nemažai kūrybiškumo, komandinio darbo ir gebėjimų susidoroti su kasdieniais rūpesčiais.

Spurgos ir smaližiams, ir veganams

Pirmoji spurginė „Holy Donut“ prieš pusantrų metų duris atvėrė Kaune. Antroji Vilniuje atidaryta dar šių metų vasarą. Maža paslaptis, kad jau kitų metų pradžioje Kauno autobusų stotyje gyvuoti pradės ir trečioji kavinė.

„Visose kavinėse spurgos ir kiti gaminiai kepami vietoje – jie visuomet patys šviežiausi. Spurgos dengiamos tikru, A kategorijos sertifikuotu šokoladu ir gardinamos šviežiomis arba liofilizuotomis uogomis, vaisiais. Jokių papuošimų, kurie laužytų dantis ar dažytų burną!“ – pasakoja I. Liutkevičiūtė (nuotr. kairėje).

Vitrinose galima rasti įvairiausių spurgų – nuo klasikinių amerikietiškų, gardintų salyklu, medumi ir kepintomis sėklomis, iki lietuvių mėgstamų varškinių arba ne tokių įprastų spurgų su klevų sirupu ir skrudinta šonine. Iš ko pasirinkti turės ir veganai – kasdien siūloma bent keturių jiems skirtų rūšių spurgų.

Tokį smaližių rojų sumaniusi I. Liutkevičiūtė visuomet norėjo sukurti ką nors gražaus, netikėto ir teikiančio malonumą. O grožis ir skonis jai niekuomet nebuvo svetimas. Iš Kauno kilusi idėjos autorė – Vilniaus dailės akademijos absolventė, dešimties metų patirtį sukaupusi dizainerė.

Įkvėpė greitojo maisto renesansas

I. Liutkevičiūtė jau kurį laiką mintyse atidarinėjo nuosavą kavinę. Ją visuomet žavėjo tokių vietų atmosfera, kur kvepia kava, girdėti žmonių pokalbių ir juoko nuotrupos.

„Baisiai smagu žinoti, kad prie viso to prikišau nagus. Na, ir, žinoma, būčiau melagė, jei neigčiau, kad norėjau uždirbti. Vis dar noriu, bet niekada nesivaikėme greitų pinigų, norėjome didžiuotis savo sukurtu produktu“, – teigia verslininkė.

Ji visada žinojo, kad nuosavos kavinės pagrindiniai kriterijai bus kokybiška, skanu ir šviežia. Tai, ką drąsiai galėtų valgyti pati ir vaišinti draugus.

„Dėl paties produkto teko pasiblaškyti. Galutinį impulsą apsisprendimui davė greitojo maisto renesansas užsienio rinkoje. Mėsainiai ir dešrainiai pradėti gaminti iš aukštos kokybės produktų, tad gavo antrąjį šansą. Man spurgos pasirodė vizualiai patraukliausios. Beje, tuo metu jų Lietuvoje buvo labai nedaug, tad ilgai svarstyti nebereikėjo“, – apie idėjos išgryninimą pasakoja pašnekovė.

Svarbiausia – komanda

„Holy Donut“ sumanytoja I. Liutkevičiūtė sudėliojo idėją ir pasiūlė ją įgyvendinti trims skirtingų profesijų draugams. Jie, patikėję sumanymo sėkme, o gal tiesiog panorėję nuotykių, sutiko. Tad darbai klostėsi lengviau.

„Visi šį verslą įsivaizdavome paprasčiau. Realybė parodė, kad taip nebūna. Planas, kad tai veiks kaip papildoma veikla šalia tikrų darbų, neišdegė. Vadinamojo glamūro restoranų ir kavinių versle daug mažiau, nei dauguma įsivaizduoja. Tad idėjai įgyvendinti prireikė žmonių, kurie būtų pakankamai „nurauti“ – turėdami gerai mokamus darbus, sutiktų porai mėnesių viską padėti į šalį ir kepti spurgas“, – juokiasi idėjos autorė.

Ji išduoda, kad pirmosios kavinės Kaune kūrimo darbai nebuvo lengvi – nė vienas akcininkų neturėjo pakankamai žinių ir patirties. O svarbiausia – kūrėjams buvo surasti tinkamą spurgų receptą.

„Vyko nesibaigiantys bandomieji kepimai – ir namie, ir vėliau su technologais bei profesionalų įranga. Spurgų spėjo pavalgyti visi – labai nevykusių ir truputį geresnių“, – prisimena pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad nelengva buvo ir suburti tinkamus žmones: „Gali sukurti, ką tik nori, bet visa tai gamins ir pardavinės darbuotojai. Jei jie netikės ir nemėgs to, ką daro, net geriausi ingredientai ir tobuli receptai ilgai negelbės.“

Nesklandumus įveikia didelis noras

I. Liutkevičiūtė sako, kad tviskančios kavinės idėja turi ir savo užkulisius, kuriuose planuotų ir neplanuotų sunkumų pasitaiko kasdien.

„Kava su pridegusiu pienu, vėlavusi atvažiuoti įranga, nesusikalbėjimas su statybininkais, trūkę vamzdžiai per patį atidarymą. Tačiau, kai labai nori ir turi humoro jausmą, į tai nesigilini, nes viskas išsprendžiama“, – šypsosi pašnekovė.

Ji atskleidžia, kad didžiausias iššūkis – išlaikyti kokybę, darbuotojų entuziazmą ir vis kažkuo nauju sudominti lankytojus. Pirmuosius mėnesius plūstantys ragautojai dar nieko nereiškia. Sunkiausia įtikinti juos vėl sugrįžti.

„Tikrai neturiu tiek patirties, kad galėčiau dalyti patarimus. Dirbame vos pusantrų metų. Kaip atsidarėme, taip galime ir išnykti – žmonės nėra pastovūs, rinka perpildyta. Galiu tik pasakyti, kad visuomet vadovaujuosi požiūriu „daryti viską puikiai arba niekaip“. Be to, manau, kad svarbiausia pasirinkti įdomią sritį. Juk pinigus galima uždirbti įvairiais būdais. Paprasčiau, kai aistrą, natūralų pojūtį suderini su darbu. O svajonės pildosi – tik privalu turėti planą, kaip jų siekti“, – teigia I. Liutkevičiūtė.