„Lietuvoje nuo seno neigiamai vertinami išsišokėliai. Lietuvių kalboje tai vienareišmiškai yra blogą žmogų apibūdinantis žodis. Toks žmogus sulaukia neigiamo visuomenės vertinimo, ypač vyresniosios kartos – senelių, tėvų, mokytojų“, – savo mintis entuziastingai dėsto žurnalistas, laidų vedėjas bei knygų autorius Andrius Užkalnis.

„Mūsų šalyje įprasta gyventi kaip visi. Tada niekam netrukdysi ir viskas bus gerai. Lietuvoje tai atspindi net gamtos spalvos – ilgai jos būna ne itin ryškios, ne tokios kaip šiltuose kraštuose. Tad ir apie save manome panašiai – kad esame pilki ir tokiems būti geriau, nei išsišokti išvaizda ar elgesiu. Tiesa, taip yra ne visiems“, – tęsė pranešėjas ir sulaukė pilkos masės neprimenančių jaunuolių linksėjimo.

Išskirtinis net gyvenimo aprašyme

Netrukus mokyklą ar universitetą baigsiantiems jaunuoliams prasidės naujas etapas – teks ieškoti samdomo darbo arba rizikuoti ir pradėti savo verslą. O kaip išsiskirti iš būrio panašių jaunuolių? Tai galime padaryti net gyvenimo aprašyme, kai siūlomės į tam tikras darbo pozicijas.

Didžiausias nusivylimas ir graužatis kyla dėl to, kad galėjome pabandyti, bet nepabandėme, o ne dėl to, jog nepavyko.

A. Užkalnis

„Kuo geresnė darbo vieta, įdomesnės pareigos, tuo daugiau pretendentų laiškų elektroninio pašto dėžutėje randa darbdavys. Tie, kurie mano, kad radę skambių frazių ir jas parašę gaus norimą darbą, klysta. Darbdavys tokių gyvenimo aprašymų skaito daugybę, tad po kurio laiko jį apima nuobodulys, o tai reiškia, jog reikia kabliuko. Todėl turite būti ne kaip visi, o parašyti ką nors, ko kiti apie save parašyti negali“, – konkrečiomis pamokomis, kaip žengti pirmuosius žingsnius išskirtinumo link, dalijosi A. Užkalnis.

Pilka masė – senų laikų palikimas

„Jeigu kalbame apie liaudies išmintį, tai ne išmintis. Tai nuobodžių ir nieko nepasiekusių žmonių bambėjimai. Štai kad ir patarlė „Nemesk kelio dėl takelio“. Juk tas takelis gali būti geriausias pasirinkimas jūsų gyvenime“, – folkloro pritaikymu šiuolaikiniame gyvenime suabejojo žurnalistas.

Pasak jo, prieš daugelį metų nukrypimas nuo visiems priimtinos veiklos ar gyvenimo būdo buvo vertinamas neigiamai, tad baimė rizikuoti, imtis neišbandytų idėjų gaji ir dabar. Jaunimas dabar daug drąsesnis, tačiau vyresniųjų baimė išsiskirti, būti kitokiam ir ypač keistam perduodama ir šiuolaikinei kartai.

„Išskirtinumas mums sunkiai suprantamas nuo seno. Štai Juozas Baltušis rašė apie liūdną samdinių dalią, kai mama vaiką išleisdama dirbti pas ponus mokė būti „mažesnį už duonos grūdelį“, niekam nesipriešinti, tylėti, kai nieko neklausia. Tai tik pavyzdys iš literatūros, tačiau daugybė žmonių taip gyvena ir dabar – niekam nešoka į akis.

Taip daroma, nes vyrauja natūrali baimė atrodyti kvailai. Žmonės mano, kad jei padarys ką nors, kas kitiems pasirodys kvaila, bus nemėgstami, nemylimi. Kenksmingiausia baimė, nuo kurios žūsta kūrybiškumas, – baimė atrodyti kvailai“, – sakė A. Užkalnis.

Pranešėjas pasakojo tokios baimės atsikratęs jau prieš kurį laiką: „Per 43-ejus gyvenimo metus sugebėjau užmušti baimę, ką kas apie mane pasakys. Tai yra išmoktas elgesys nebijoti, kad tave pavadins kvailiu, nes kiekvienas nukrypimas nuo savaime suprantamos normos kam nors gali pasirodyti juokingas. Mes šito bijome, todėl ir susivienijame su minia, tampame jos dalimi.

Kai žmonės nori daryti kitaip, jie ieško patvirtinimo, kad tai neatrodys kvailai. Jie tarsi bando rasti pasiteisinimą ar gauti kieno nors leidimą veikti. O štai sėkmės siekiantys žmonės niekada neprašo tokio leidimo. Steve’as Jobsas, ko gero, nebūtų pasiekęs net dešimtadalio to, ką pasiekė, jei būtų prašęs kokio leidimo veikti ar taręsis su visais.“

Lyderiai daro daug klaidų

„Mane įkvepia maisto apžvalgos, kai rašau apie tai, ką valgau. Dažnai žmonės klausia, kas man suteikia kvalifikaciją vertinti patiekalus ir sakyti, kas yra gerai ar blogai, skanu ar ne. Mums įprasta, kad norėdamas kalbėti turi būti tos srities specialistas ar kritikas.

Tokiems žmonėms atsakau, kad taip elgtis galiu, nes už patiekalą sumoku, o maistas man patinka arba ne. Tuomet aš apie tai parašau, pasidaliju, o žmonės, tai perskaitę, gali patvirtinti“, – apie nebijojimą drąsiai reikšti nuomonę pasakojo publicistas ir paragino nebijoti kritikuoti.

„Pačios geriausios jūsų idėjos miega žiemos miegu arba yra nuvertinamos vien todėl, kad jums atrodo, jog jei niekas niekada to nedarė, to daryti tiesiog neverta. Kai žmonės kalbasi su tikrai sėkmės lydimomis asmenybėmis, dažnai klausia, kaip reikia elgtis, kad pakartotų tai, kas jau padaryta, arba kaip žinoti, ar pasiseks. Keistas klausimas. Jūs niekada nežinote, ar pasiseks. Reikia tik tikėti, nes sėkmė niekada negarantuota“, – užtikrino A. Užkalnis.

Pasak jo, žmonės galiausiai mėgaujasi sėkme ne todėl, kad nedaro klaidų, o todėl, kad priima daug nesėkmingų sprendimų, neatnešančių pinigų: „Tokie žmonės yra išskirtiniai ne todėl, kad jiems visada sekasi, jie tiesiog greitai atsitiesia po nesėkmių ir imasi kitos veiklos. Svarbiausia yra nesustoti.“

„Didžiausias nusivylimas ir graužatis kyla dėl to, kad galėjome pabandyti, bet nepabandėme, o ne dėl to, jog nepavyko“, – padrąsinamai savo pranešimą baigė žurnalistas A. Užkalnis ir sulaukė griausmingų kelių šimtų jaunuolių plojimų.