Kiekvienas įstatymų bazės pokytis, reglamentuojantis verslo veiklą, paprastai sukelia nemažai klausimų. Prieš mėnesį įsigaliojusi nauja mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo redakcija – ne išimtis. Įgyvendinant Pavėluotų mokėjimų direktyvą pakeistu įstatymu pirmą kartą nustatomi konkretūs atsiskaitymo terminai už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus.

Privatiems – didesnė veiksmų laisvė

Anot advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ advokato padėjėjos Jurgitos Bliznikienės, ūkio subjektai (fiziniai asmenys, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla, bet kokie juridiniai asmenys, kurie vykdo ūkinę komercinę veiklą ir nelaikomi perkančiosiomis organizacijomis Viešųjų pirkimų įstatymo prasme) įstatymo pakeitimų yra suvaržyti mažiau. Jų sudarytoje sutartyje mokėjimo laikotarpis negali būti ilgesnis negu 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl to komercinėje sutartyje aiškiai susitariama kitaip ir jeigu tai nėra nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu įstatymo prasme.

„Nuostatos formuluotė leidžia aiškinti, kad ūkio subjektai turi teisę susitarti ir dėl ilgesnio negu 60 dienų atsiskaitymo laikotarpio. Tokiais atvejais būtinai turi būti tenkinamos abi nurodytos sąlygos: šalys dėl ilgesnio termino turi aiškiai susitarti sutartyje ir toks ilgesnis terminas neturi būti nesąžiningas kreditoriaus atžvilgiu“, – sako J. Bliznikienė.

Galanterijos tinklo „Heros“ vadovė Jolanta Zabarauskienė sakė mokėjimų vėlavimo išvengianti paprastu būdu – „pirmiausia pinigai, tuomet prekė“.

Vis dėlto ji yra girdėjusi ir kitokios praktikos: „Kai kurios įmonės specialiai palaiko nuolatinę skolą, taip siekdamos išlaikyti ryšį su kita puse.“ Anot moters, nevėluoti pirmiausia yra sąžinės ir garbės reikalas, o bet kokie nesklandumai spręstini tariantis, komunikuojant.

Dėmesys kreditoriams

Vienas įstatymo straipsnių yra skirtas nesąžiningoms komercinių sutarčių sąlygoms ir nesąžiningai komercinei praktikai kreditoriaus atžvilgiu.

„Įstatymas suteikia kreditoriui teises ginčyti jau pasirašytos sutarties sąlygas, susijusias su mokėjimo diena, laikotarpiu, palūkanų dydžiu ar išieškojimo išlaidų kompensavimu“, – sakė advokato padėjėja.

Ginčui atsidūrus teisme teismas, vertindamas, ar kreditoriaus ginčijama sutarties sąlyga yra nesąžininga, privalo įvertinti visas konkretaus atvejo aplinkybes, pavyzdžiui, ar buvo nukrypta nuo gerosios komercinės praktikos, pažeidžiant sąžiningumo ir sąžiningo elgesio principus; koks prekės, paslaugos ar darbų pobūdis; aplinkybes, ar skolininkas nukrypo nuo įstatyme nustatyto palūkanų dydžio, mokėjimo laikotarpio ar išieškojimo išlaidų sumos dėl objektyvių priežasčių.

Pageidaujant sutartyje nustatyti ilgesnį negu 60 dienų atsiskaitymo terminą ir siekiant apsisaugoti nuo kreditorių ieškinių rekomenduotina aiškiai įtvirtinti, kad kreditorius sutinka dėl nustatyto termino, patvirtina, jog nustatytas atsiskaitymo terminas yra tinkamas ir nepažeidžia jo interesų.

„Kadangi dauguma ūkio subjektų sutartyse dažniausiai nustato konkrečius atsiskaitymo terminus ir šie terminai neretai nėra ilgesni kaip 60 dienų, esminio poveikio atsiskaitymo termino įtvirtinimas šiame įstatyme verslui neturės“, – teigė J. Bliznikienė.

Perkančiosios organizacijos apribotos labiau

Kiek kitaip nei tais atvejais, kai sutartys sudaromos tarp dviejų privačių ūkio subjektų, yra tuomet, kai viena sudaromos sutarties šalis yra viešasis subjektas (t. y. valstybės ar savivaldybės valdymo institucija ir kitas juridinis asmuo, kuris yra perkančioji organizacija Viešųjų pirkimų įstatymo prasme).

Tokioms sutartims nustatytas perpus

trumpesnis atsiskaitymo terminas negu ūkio subjektų sudaromų sutarčių atveju. Bendrai numatytas atsiskaitymo laikotarpis neturėtų būti ilgesnis kaip 30 dienų. Išimtiniais atvejais, kai komercinėje sutartyje aiškiai susitariama kitaip, jeigu tai yra objektyviai pagrįsta, atsižvelgiant į konkretų sutarties pobūdį ar ypatumus, mokėjimo laikotarpis gali būti pratęstas iki 60 dienų, tačiau ne ilgiau.

„Praktikoje nereti atvejai, kai viešieji subjektai, perkantys pagal viešuosius pirkimus, su tiekėjais atsiskaito gana nedrausmingai (kartais atsiskaitymo terminai siekia net 6 mėnesius), todėl manytina, jog naujas reguliavimas turėtų sudrausminti viešuosius subjektus ir palengvinti kitų sutarčių šalių, daugiausia smulkiųjų ir vidutinių įmonių, dalią. Tokiu būdu sumažinti jų trūkstamas apyvartines lėšas, užtikrinti, kad šios įmonės galėtų laiku vykdyti savo įsipareigojimus kitoms įmonėms, grąžinti kreditus, plėsti verslą“, – teigė J. Bliznikienė.

Įstatymas taikomas ne visiems

„Reikėtų atkreipti dėmesį, kad įstatymas nėra taikomas visiems ūkio subjektams, sudarantiems komercines sutartis dėl perkamų prekių, teikiamų paslaugų ar atliekamų darbų“, – sakė J. Bliznikienė.

Įstatymas, pasak advokato padėjėjos, netaikomas sandoriams, nesusijusiems su verslu ar profesija, o skirtas vartotojų asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taip pat žemės ūkio produkcijos pirkimo ir pardavimo sutartims. Įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Čekių įstatymą bei su mokėjimais nuostoliams atlyginti, draudimo įmonių mokamoms draudimo išmokoms. Taip pat mokėjimams, kai skolininkui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kai skolininkui vykdomos bankroto procedūros ne teismo tvarka.