Radijas yra medijos kanalas, kuriam, ko gero, ne kartą buvo užsakytos mišios. Kas gi tas garsas prieš televiziją? Kas gi tas garsas prieš beribius interneto duomenų srautus? Tačiau radijas vis dar čia, gyvas ir sveikas. Netgi, galima sakyti, atgimęs ir atsinaujinantis. Užuot kapituliavęs prieš naujesnes medijas, jis prisitaikė, šiek tiek transformavosi ir drąsiai žvelgia į ateitį. Tačiau kokia ta ateitis? Apie ją kalbėjomės su „Žinių radijo“ generaliniu direktoriumi Danu Arlausku.

Pasiūla milžiniška, o laiko mažai

D. Arlauskas teigia, kad radijo ilgalaikiškumas neatsitiktinis. Jis turi ypatybių, kurios jį išskiria iš kitų medijų ir padeda išlikti aktualiam. „Pirmiausia jo emocionalumas. Garsas suteikia subtilumo, padeda geriau suprasti, ką žmogus nori perduoti savo žinia. Žinoma, žodžiai irgi gali būti emocionalūs, bet tada jie turi virsti poezija, o poezija perduoti žinias būtų labai sunku. Garsas geras tuo, kad tai leidžia. Tai įtaigus ir charizmatiškas žinių perdavimo būdas. Kita vertus, radijas yra priemonė, kuri neįpareigoja žmogaus kur nors sėdėti ar turėti po ranka. Be to, laikraštį ar žurnalą reikia pirkti, o radijo ne. Radijas net ir juda kartu su klausytoju. Jis visur“, – dėsto jis.

 

„Daug žmonių radijo klausosi dirbdami. Tačiau juk arba dirbi, arba klausaisi, ar ne? Todėl produktas turi būti formuojamas taip, kad per daug neįpareigotų, kad žmogui nereikėtų apgalvoti kiekvieno sakinio“

D. Arlauskas

 

Vis dėlto prigimtinių radijo pliusų išlikimui nepakaktų. Radijas privalo nuolatos keistis, transformuotis, reaguoti į klausytojų įpročių pasikeitimus. Pastarieji nuolat kinta, suskyla į fragmentus. „Mes tai labai aiškiai pastebime. Radijo programų, kaip ir visos žiniasklaidos, pasiūla neįtikėtinai išaugusi. Visuomenė vis labiau sluoksniuojasi. Žmonės, galėdami bet kur ir bet kada gauti informacijos, daug atidžiau atsirenka, ką gauti. Vis svarbesniu faktoriumi tampa laikas. Informacijos kasmet, galima sakyti, dvigubėja, bet žmogaus laiko galimybės visa tai suvirškinti lieka tokios pat. Todėl formuojasi nišiniai produktai. Vis svarbiau pasirinkti savo tikslinę auditoriją, nes maišyti variantai (visiems ir apie viską) palaipsniui nyksta. Tai ypač pastebima laikraščių rinkoje. Anksčiau tiražai buvo milijoniniai, o dabar nebeliko net kai kurių pavadinimų“, – teigia D. Arlauskas.

Prisitaikyti prie kiekvieno

Ko gero, pagrindinė pastarųjų metų tendencija yra visos žiniasklaidos susmulkėjimas. Radijas irgi ne išimtis. Jis jau turi atitikti net nebe nišos, o atskirų individų poreikius. „Akivaizdu, kad visiems apie viską jau nebereikia. Žmonės nori to, ko nori. Mes matome, kad formuojasi ir visai nauja koncepcija – individualaus klausytojo išskyrimas ir turinio ruošimas jam. Šiuolaikinės priemonės tai jau leidžia daryti. JAV kai ką panašaus galima matyti prekybos tinklų veikloje. Jie patys nuspėja, kas ką darys, kiek vaikų turės, ir paruošia atitinkamą paketą. Ateitis priklausys tiems, kurie sėkmingiausiai dirbs su kiekvienu atskiru vartotoju ir pateiks jiems individualų naujienlaiškį“, – prognozuoja „Žinių radijo“ vadovas.

Patenkinti individualius poreikius – labai sunkus uždavinys. Jį įgyvendinti įmanoma tik sėkmingai suderinus tradicinius medijos bruožus su naujovėmis. „Mes per daug prisirišę prie pavadinimų „radijas“, „televizija“, „laikraštis“. Kitaip tariant, prie žinių perdavimo būdo. Tačiau visko esmė juk yra produktas – perduodamos žinios. Ar jos perduodamos FM bangomis, ar internetu, esmės kaip ir nekeičia. Radijo taško jau nebėra. Net ir mes turime savo televiziją – laidas filmuojame. Tačiau mums radijas yra pagrindinė raiškos priemonė. Mums tai reiškia, kad žmonės čia ateina ir kalbasi. Mes neimituojame pramogų, satyros. Radijas – tai tam tikras identitetas, suteikiantis tikrumo, tikslumo ir autentiškumo. Jo užduotis ¬– pateikti vartotojui gryną informaciją“, – teigia pašnekovas.

Žiniasklaidos priemonės tikslas šiandien yra ir išlaikyti savo tapatybę, ir prisitaikyti prie besikeičiančių žmonių poreikių. Pasakyti lengviau, nei padaryti. „Mes matome, kad linkstama į savotišką popsą. Ateities vartotojui nebereikės aiškinti, kodėl kas įvyko, užteks pasakyti, kas, kur ir kada. Žmogus puikiai jausis ir nesigilindamas. Mes irgi jau trumpiname kai kurių įvykių pristatymą. Klausytojui dažnai to tiesiog nebereikia. Tačiau puikiai suprantame, kad tai reikia daryti atsargiai. Mūsų pasirinktai auditorijai dar reikia ir kodėl. Bet tai tik niša. Tiesa tokia, kad dažnas vartotojas vienu metu ir klausosi, ir skaito, ir dar su kuo nors kalbasi. Norint suvokti informaciją, nebereikia tiek susitelkti. Ne skaitau, o sklaidau, ne žiūriu, o šmėkštelėju“, – sako D. Arlauskas.

Užsakovų poreikiai irgi kiti

Klausytojų lūkesčiai stipriai, bet kaip yra dėl reklamos užsakovų? Juk radijui vis dėlto reikia ir uždirbti. Užsakovams taip pat nebeužtenka principo kuo daugiau ausų, tuo daugiau pinigų. Jie supranta, kad tūkstantis gerų ausų atsveria dešimt tūkstančių ne tokių gerų ausų. Mes matome, kad užsakovai vis skrupulingiau planuoja savo išlaidas. Jiems reikia įrodyti, kad kiekvienas euras vertas būti išleistas. Vis svarbesnė tampa ir turinio rinkodara. Pasitelkiama ne vien tradicinė reklama. Laidose rengiamas produktų aptarimas ir t. t. Šis metodas sparčiai vystosi ir yra labai gera alternatyva tradicinei reklamai“, – pasakoja pašnekovas.

Tradicinė reklama rizikuoja netekti aktualumo ir dėl to, kaip mes klausomės radijo. Darome tai taip neatidžiai, kad dėmesio pritraukimas bent kelioms minutėms šiandien ir yra pagrindinis medijos iššūkis. „Mes suprantame, kad radijas dažnai priimamas kaip fonas. Daug žmonių radijo klausosi dirbdami. Tačiau juk arba dirbi, arba klausaisi, ar ne? Todėl produktas turi būti formuojamas taip, kad per daug neįpareigotų, kad žmogui nereikėtų apgalvoti kiekvieno sakinio. Tiesa, negalima pamiršti tų, kuriems reikia išsamesnės informacijos. Tam pasitelkiamas internetas, jame kaupiamos laidos. Radijo laikas – nuo šešių iki šešių. Kaip per jį maksimaliai patraukti žmogų, neaišku. Kiekvienas ieško savo būdų“, – tvirtina D. Arlauskas.