Prieš kelerius metus jaunimui gerai žinomas drabužių prekių ženklas „Atsikeli ir varai“ paskelbė apie stabdomą veiklą. Pranešime užuominų nebuvo: ar tai tik pertrauka, ar užsidarymas visam laikui. Apie tai, ką verslui duoda pertrauka ir kaip viskas pasikeičia grįžus, pasakoja prekių ženklo įkūrėja ir vystytoja Aušra Šeduikytė. 

Pertraukos metu tikėjosi atrasti naujų idėjų 

Iš Utenos kilusi pašnekovė drabužių kūrimo amato mokėsi vos pusmetį kolegijoje, todėl kitų subtilybių išmoko savarankiškai. Kūrėja yra baigusi matematikos bakalaurą, o šiuo metu studijuoja psichologiją.

Prekių ženklas „Atsikeli ir varai“ iki užsidarymo sėkmingai veikė šešerius metus. Praėjus keleriems metams, šių metų vasarį, grįžo į rinką su naujomis prekėmis. Pasak kūrėjos, pertrauką inicijavo du veiksniai: „Vienas buvo mano nėštumas ir motinystė. O kitas – jautėsi pervargimas, tad reikėjo pertraukos. Tai taip viskas susidėjo į vieną.“

Pašnekovė atskleidžia, kad pertraukos metu tikėjosi atrasti naujų idėjų, galbūt sukurti lengvesnių projektų nei drabužių kūrimas… Tačiau galiausiai nusprendė grįžti prie to, ką pradėjo: „Buvo idėjų kokio nors produkto atsisakyti ar susitelkti, tarkim, į batus, bet jau mažiau galvoti apie drabužius… Daug visokių minčių buvo. Buvo minčių parduoti prekių ženklą ir net buvo pirkėjų. Tačiau vis tiek grįžau prie to paties. Nieko kitokio nesugalvojau…“

Buvo nemažai norinčiųjų pirkti prekių ženklą

Paklausta apie pirkėjus, kūrėja pamini, kad, paskelbusi apie verslo stabdymą, iš karto sulaukė užklausų dėl verslo pirkimo. Taip pat nemažai laiškų gavo po kurio laiko, oficialiai paskelbusi savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje apie prekių ženklo pardavimą: „Esmė ta, kad visi norėjo, jog aš likčiau kaip samdoma darbuotoja. Aš supratau, kad vis tiek darysiu lygiai tą patį, ką ir dabar darau, bei turėsiu praktiškai tiek pat atsakomybės. Skirtumas tik tas, kad pinigai bus investuoti kažkieno kito. Tai ir buvo investicijos klausimas…“

Pasak kūrėjos, toks planas jai nepasirodė lengvinantis darbą. A. Šeduikytė tikėjosi rasti partnerystę, nes dirbti vienai jai atrodė per sudėtinga, tačiau paieškos nebuvo sėkmingos: „Ir tada supratau, kad man tai nebus kaip partnerystė. O bus investuotojai, kuriems aš tiesiog turėsiu atsiskaityti už tai, ką darau. Tai man nepasirodė patrauklu. Buvo pasiūlymas nupirkti prekių ženklą ir be manęs, tačiau man pasiūlyta kaina atrodė per menka, kad parduočiau. Galvojau, kad geriau nieko nedarysiu, negu šitaip paprastai atiduosiu prekių ženklą.“

Aplinkiniai paskatino grįžti į drabužių verslą

Pertraukos metu verslininkė galvojo apie naujas idėjas, pradėjo mokytis psichologijos. Tačiau supratusi, kad šie mokslai ir kitos idėjos dar užtruks, praėjusią vasarą nusprendė, jog metas grįžti į drabužių verslą: „Visi klausinėjo: ar grįši? Pasirodė, kad žmonėms tai reikalinga, niekas manęs dar nepamiršo… Tada radau naujus gamybos partnerius ir viskas susidėliojo taip, kad atrodė, jog reikia… reikia grįžti.“

Grįžusi į verslą pašnekovė nusprendė keisti rinkodaros strategiją: „Nusprendžiau keisti, nes ir pati pasikeičiau. Norėjosi, kad ta rinkodara atlieptų ir mane pačią.“ Kūrėja tikina atsisakiusi minčių vien apie pardavimus ir nebesistengia įtikti visiems. Šiuo metu ji stengiasi pasiekti išskirtines auditorijas, kurios supranta šio prekių ženklo koncepciją. Prekių ženklas juda prie mažesnio kiekio, tačiau didesnės svarbos daiktų. Rinkodaros strategijas verslininkė vis dar kuria ir didžiulių penkmečio planų kol kas neturi.

Kliento portretas

„Nebūtinai tie, kurie yra prekių ženklo gerbėjai „Facebook“, yra klientai, turintys perkamąją galią“, – sako A. Šeduikytė. Naują kolekciją ji pradėjo nuo batų, kurie yra brangesnė prekė, todėl savo klientu įvardija jau nebe studentą, o dirbantį miesto žmogų, vertinantį patvarumą bei lietuvišką produkciją: „Aš negaliu ir nenoriu padaryti, kad visiems būtų didelis pasirinkimas ir pigu. Ir nelabai apskritai tame matau prasmės. Kadangi prekių mažai ir kaina didėja, tai ir klientas truputį keičiasi.“

Pašnekovė sako, kad šiuo metu dirba viena: ir gamina drabužius, ir kuria komunikaciją, ir užsiima kitais darbais. Artimiausiu metu neplanuoja plėsti komandos dėl biudžeto stygiaus, tačiau viskam pajudėjus komanda automatiškai didės. 

Kad produktą pirktų, įmantrybės nebūtinos 

Pasak A. Šeduikytės, kūrybos pertrauka suteikė ne idėjų kūrybai, bet bendrą suvokimą, kad nori orientuotis į kokybę, o ne kiekybę: „Tik, aišku, tai nėra lengva, nes visai gamybai reikia kiekių ir investicijų. Kartais baisu gaminti, nes nežinai, ar pirkėjai sąmoningi pirkti brangesnę, bet kokybišką prekę ir pan. Pertrauka davė savęs suvokimą: ką aš pati noriu daryti ir kaip matau tai, ko reikia rinkoje… Koks turi būti produktas, kad jis nebūtinai turi būti su šviečiančiu arkliu, kad jį pirktų.“ Supratimas, kad neverta visiems įtikti, buvo didžiausia pamoka kūrėjai, gauta per pertraukos laikotarpį versle.

Paklausta, ar tobulinosi drabužių kūrimo srityje pertraukos metu, kūrėja teigia, kad ne: „Aš tiesiog norėjau susirasti partnerių, kurie man padėtų tai padaryti. Ir mes dabar bandome tai daryti, nes visur nebūsi žinovas.“ Vystant prekių ženklą, dizaino dalis, pasak pašnekovės, yra gana maža, nes viską apima bendra kūryba: koncepcija, komunikacija ir kiti darbai, reikalingi kuriant prekių ženklą. 

Prekybos planus užsienyje atidėjo

Visiems mėginant pasiekti užsienio rinkas, A. Šeduikytė šiuo atveju lieka kiek abejinga. Nors bandymų prieš pertrauką buvo, šiuo metu kūrėja įsitikinusi, kad nori pasiekti vietines rinkas: „Kai „Atsikeli ir varai“ tapo pakankamai žinomas ir pakankamai didelis, sulaukiau labai didelio spaudimo: eik į užsienį, ką tu čia veiki…“

Pagrindinė problema buvo prekių ženklo perkūrimas užsienio rinkai, nes pavadinimo ir skleidžiamos žinutės niekaip nepavyko išversti į anglų kalbą. Buvo kelionių į muges svečiose šalyse, tačiau po šios užsienio idėjų bangos kūrėja nusprendė likti Lietuvos rinkose: „Supratau, kad man tiesiog per daug reikalingi tokie atskiri resursai, kad prekių ženklą paversčiau užsienyje suprantamu. Tada atskira komanda turėtų dirbti, nes būtų kaip du atskiri prekių ženklai.“ Pašnekovė teigia, kad visų mūsų noras kopijuoti vakarietiškas tendencijas ne visuomet yra teisingas, nes reikia žiūrėti į savo vietines auditorijas, jei su jomis dirbama. Taip pat kūrėja sako, kad turi dideles gretas gerbėjų tarp užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie džiaugiasi ir didžiuojasi lietuvišku prekių ženklu, todėl jo versti šiems klientams tikrai nereikia.

Pradedantiesiems A. Šeduikytė linki bandyti: „Aš galvoju, kad vis tiek kiekvienas turėtų pabandyti, nes kitaip nesužinos. Iš kitų patarimų labai sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti ir kodėl jis nori vystyti būtent tą veiklą ar verslą.“