Verslo plėtojimą gali paskatinti finansinės investicijos. Vis dėlto potencialių rėmėjų paieškos ne visada baigiasi taip, kaip buvo tikėtasi. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį, kokių klaidų vengti ir kaip pasiruošti investuotojų paieškoms bei susitikimams, pataria rizikos kapitalo „Nextury Ventures“ vadovas Ilja Laurs.

Namų darbai

Pirmiausia I. Laurs ragina atkreipti dėmesį į tai, kuriame etape yra startuolis, nes tai padėtų pasirinkti, kur kreiptis dėl galimos investicijos: „Investuotojai yra labai skirtingi. Vieni finansuoja idėją, kiti jau veikiančią ar augančią kompaniją. Jie skiriasi pagal etapą.“

Pašnekovo teigimu, kalbant apie idėjos finansavimą, raktiniai žodžiai būtų arba „verslo angelų investicijos“, arba „inkubatoriai“. Verslo angelų investicijos labiau pažymi individualius žmones, tai gali būti ir sėkmingi verslininkai, ir pavieniai asmenys. Dažniausiai tai būna mažos sumos iki 100 tūkst. eurų. Inkubatoriai labiau yra institucinės bendrovės, kurios suteikia ne tik investiciją, bet ir tam tikrą pridėtinę vertę. Tai tinka ankstyvajame etape.

Kitas etapas, kai jau kompanija yra veikianti, generuoja pajamas, pretenduoja į milijono vertės investicijas, tuomet jau tampa prienami ir tokie kanalai kaip rizikos kapitalas. Dažna klaida, kad startuoliai per anksti kreipiasi į rizikos kapitalo įmones. Pagal šiuolaikinius standartus rizikos kapitalas mažesnės sumos nei milijonas net neišrašo. Jei žiūrėtume į užsienį – ir iki šimto milijonų.

Tarpinis variantas tarp inkubatoriaus ir rizikos kapitalo yra akceleratoriai. Jie dažniausiai dirba su jau veikiančiomis bendrovėmis, kurios turi ką parodyti, ir sumos ten yra gerokai didesnės – nuo 50 iki 500 tūkstančių.

„Nebūna tokio dalyko kaip universalus investuotojas. Tokia veikla dažniausiai apima kažkiek sričių. Todėl svarbu pasidomėti, atlikti nors nedidelį tyrimą, kas kokius sandorius sudarė pastaruoju metu, ką deklaruoja, kokią sritį aptarnauja. Jei rizikos kapitalas investuoja į biotechnologijas, tuomet neinvestuoja į finansines“, – tikina I. Laurs.

Investicijų paieškos tikslas

Anot pašnekovo, bendradarbiavimą su investuotojais turėtų paskatinti ne tik siekis gauti finansinę paramą: „Per dažnai investicijos paieška pasidaro savaiminiu tikslu. Požiūris, kad privatūs pinigai – investuotojų, rizikos kapitalo ar angelų – yra tam, kad juos būtų galima įsisavinti, yra neteisingas. Gana nesunku įžvelgti, kur planuojama tuos pinigus panaudoti, ar startuolis tikrai dega idėja pakeisti pasaulį, ar tik bando pritempti eilutes dėl kitų paskatų. Jei siekis tėra tik toks, nėra ko į rizikos kapitalą net žiūrėti.“

„Nebūna tokio dalyko kaip universalus investuotojas.”
I. Laurs

I. Laurs pataria daugiausia dėmesio skirti savarankiškai startuolio plėtrai: „Orientuotis reikėtų į savarankišką augimą, į tai, ką aš galiu pats padaryti. Pirmas dalykas – tapti nepriklausomam nuo to, kas patikės ar ne, išrašys čekį ar ne. Antras dalykas – bet koks investuotojas, pamatęs savarankišką kompaniją, su šimtą kartų didesniu noru investuos negu tuomet, kai atėję vyrukai jam sako: „Jei nebus pinigų, tai nieko ir nedarysim.“

Ką ar kaip?

Tinkamas prisistatymas dar nėra sėkmės garantas. „Nextury Ventures“ vadovui ir pačiam ne kartą teko susidurti su mitu, kad startuolis, gavęs dešimt „ne“ atsakymų iš investuotojų, sako, kad yra blogai paruošęs savo prisistatymą ir dar reikia poliruoti investicinį pristatymą (angl. pitch) – pasakojimą investuotojui apie savo idėją, startuolį. „Kai kurie ne visada susimąsto, kad problema yra ne pats pristatymas, o esmė – galbūt produktas netinka, gal idėja nėra tokia stebuklinga, kaip atrodo. Dažniausiai profesionalūs investuotojai tikrai supranta, kaip vertinti ir tikrai gali žiūrėti toliau nei skaidrės prezentacijoje. Juk jei svarstai apie milijono eurų čekio išrašymą, to tikrai nedarai todėl, kad prezentacija graži“, – įsitikinęs pašnekovas.

I. Laurs sako, kad nebūna tokio pokalbio, kurio metu startuolis, net ir gavęs neigiamą atsakymą, nesužino, kodėl: „Investuotojai, kitaip nei startuoliai, mato daug daugiau verslo projektų, todėl juos gali vertinti tarpusavyje ir pateikti įžvalgų, kurios būtų naudingos ir leistų pačiam startuoliui padaryti išvadas, galbūt net pakeisti savo viziją. Užsispyrimas, viena vertus, yra geras dalykas, bet, kita vertus, jeigu sistemingai girdi „ne“, gal vis dėlto reikia susimąstyti, kur yra bėda.“