„Labai seniai žinojau, kad šiame gyvenime mano pagrindinis tikslas yra padėti kuo daugiau žmonių, bet ilgai tiesiog ieškojau to įrankio, kuris leistų man tai padaryti“, – sako „Dėkingumo žurnalo“ (angl. Gratitude Journal)kūrėja Lina Nikitinaitė. Jauna moteris teigia, kad viskas jos gyvenime tarsi sugulė į reikiamas lentynėles, kai tik jai kilo mintis sukurti kasdien pildomą darbų ir svajonių žurnalą, kurio pagrindinė tema – dėkingumas.

Pirmosios naudotojos – draugės

Šiomis dienomis „Dėkingumo žurnalo“ idėjai kaip tik sukanka vieneri metai. L. Nikitinaitė teigia, kad jo idėja gimė vieną tamsų spalio vakarą. „Žiūrėjau į stalą, ant kurio buvo padėtos trys mano užrašų knygutės, ir galvojau, kad čia kažkas negerai. Viena knygutė buvo skirta darbams žymėtis, kita sąrašui, už ką gyvenime esu dėkinga, trečia sutartims su savimi. Pamaniau, kad gal kažkas jau yra sukūręs įrankį, kuris sujungtų visus šiuos dalykus, ir aš galėčiau nusipirkti. Pradėjau ieškoti, bet niekaip negalėjau rasti. Pamaniau, o kodėl man pačiai tokio daikto nepasidarius“, – prisimena ji.

 

„Po mėnesio paaiškėjo, kad visos jos pildė žurnalą ir jaučia iš to naudą bei malonumą. Supratau, kad iš tikrųjų verta išleisti tokią knygą ir pabandyti taip padėti gerokai didesniam skaičiui žmonių.“

L. Nikitinaitė.

 

Nors pirminį žurnalo variantą sumanė ir kūrė tik sau, moteris visgi nusprendė duoti jį išmėginti ir savo draugėms. Jų reakcija buvo tokia, kad nebeliko jokių abejonių – „Dėkingumo žurnalą“ reikia kurti ne tik sau, bet ir visiems.

„Surašiau viską tokiam „Word“ dokumente, sudariau pratimus mėnesiui į priekį, padariau penkias to dokumento kopijas ir išdalinau savo draugėms. Paprašiau tą mėnesį pildyti žurnalą ir vėliau pateikti man savo atsiliepimus. Po mėnesio paaiškėjo, kad visos jos pildė žurnalą ir jaučia iš to naudą bei malonumą. Supratau, kad iš tikrųjų verta išleisti tokią knygą ir pabandyti taip padėti gerokai didesniam skaičiui žmonių“, – pasakoja L. Nikitinaitė.

Žinoma, sudėlioti viską „Word“ dokumente yra viena, o paversti tą pačią idėją daiktu, kurį įsigyti norėtų daugelis žmonių, jau visai kas kita. Todėl „Dėkingumo žurnalo“ ruošimas prekybai buvo ilgas procesas, kuriam prireikė daug kantrybės, jėgų ir laiko. Ta kelionė užtruko apie devynis mėnesius.

„Tikrai negaliu pasakyti, kad visada buvo lengva. Aš iš karto įsivaizdavau, kaip viskas turi atrodyti. Tačiau norai ir darbai ne visada iš karto sutampa. Ilgokai ieškojau dizainerės. Produktas visgi buvo labai unikalus, jį reikėjo išjausti, o tai padaryti tikrai galėjo ne kiekvienas. Todėl ta paieška truko mėnesius. Galų gale mano partnere tapo viena draugė, kuri dizaino srityje šiaip jau neturėjo jokios patirties, bet mums pavyko pasiekti tai, ko aš norėjau“, – atskleidžia pašnekovė.

Dėkingumo galia

L. Nikitinaitė sako nuo pačių pradžių neabejojusi, kad kuria naudingą daiktą, bet tik išleidusi knygą galutinai įsitikino, kad ji tikrai veikia ir padeda žmonėms. „Žmonės man iki šiol pasakoja, kad vos po kelių dienų pajunta rezultatus. Į „Dėkingumo knygą“ sudėti labai paprasti, bet ir labai veiksmingi dalykai. Juk mes labai dažnai net nepastebime, kiek daug turime. Neretai labai daug reikalaujame iš kitų, bet pamirštame tai įvertinti. Ši knyga kaip tik ir primena tai padaryti“, – neabejoja ji.

Dar prieš oficialųjį „Dėkingumo žurnalą“ jauna moteris daugybę metų jį rašė tiesiog pati sau ir per tą laiką spėjo ne kartą įsitikinti, kad dėkingumas – tai galinga koncepcija, galinti pakeisti gyvenimą iš esmės. Ji iš savo patirties žinojo, kad tai veikia. Žinoma, labai gerai suprato ir tai, kad mums labai paprasta kažką atidėti sakant, jog neturime tam laiko. Kita vertus, mes nemėgstame ir sunkių užduočių. Mums smagu daryti tik malonius dalykus. Tačiau pašnekovė pati gerai žinojo, kad jai asmeniškai žurnalas teikia malonumą. Tos penkios minutės ryte visada būdavo maloni procedūra, kurios ji laukė. Tad L. Nikitinaitė buvo įsitikinusi, kad jeigu tai veikia jai, veiks ir kitiems.

„Dėkingumo žurnalą“ aš daug metų rašiau tiesiog pati sau. Kai pradedi dėkoti už tai, ką turi, tampi pastabesnis, labiau save pamilsti, pasidarai kūrybiškesnis. Matai kituose daugiau gėrio ir automatiškai pats tampi geresnis. Tai smulkmenos, bet kartu tos smulkmenos duoda labai daug. Aš jau prieš daug metų supratau, kad mano tikslas šioje žemėje yra padėti kitiems. Tačiau labai ilgai negalėjau suprasti kaip. „Dėkingumo knyga“ man tapo tuo įrankiu, kurio ilgai ieškojau“, – sako pašnekovė.

Anot jos, mes per dažnai tikimės, kad kažkas kitas mus padarys laimingus: mylimieji, bendradarbiai ar pan. Tačiau taip niekada nebus. „Žurnalas padeda suprasti, kad mes patys turime sau padėti. Juk visi esame patys atsakingi už tai, ką gyvenime turime ir turėsime. Kai žmogus supranta, kiek daug jau turi, jam nebereikia nuvertinti savęs ar dairytis į kitus“, – dėsto „Dėkingumo žurnalo“ kūrėja.

Ambicijų netrūksta

L. Nikitinaitė neslepia, kad „Dėkingumo žurnalo“ idėją ji sieks pristatyti visam pasauliui. Neatsitiktinai jis jau išleistas ir anglų kalba. Jis netgi bando savo jėgas platformoje „Kickstarter“, kuris turėtų atsakyti į nemažai klausimų apie tai, ko reikia tarptautinei auditorijai ir ką reikėtų tobulinti ateityje.

„Labai gerą patarimą man davė viena draugė. Ji man pasakė, kad jeigu „Dėkingumo žurnalą“ ims pardavinėti įvairūs butikai, tai logiška sukurti ir versiją anglų kalba, nes juk į tas vietas užsuka ir užsieniečių. Supratau, kad draugė teisi. Idėja tikrai tarptautinė. Ją dabar bandome pristatyti Londone, kur sulaukėme tikrai didelio susidomėjimo ir net pasiūlymų knygą išversti į prancūzų, ispanų bei vokiečių kalbas. Šiuo metu bendraujame su tais žmonėmis ir neabejoju, kad per artimiausius metus jau būsime ir tose rinkose“, – tikina pašnekovė.

Taigi ambicijų ir planų jai tikrai netrūksta. Tačiau jėgų irgi. „Dėkingumo žurnalo“ kūrėja sako dar niekada gyvenime nebuvusi tokia tikra, kad eina teisingu keliu: „Kai tik gimė ši idėja ir pradėjau su ja dirbti, aš nusiraminau ir pradėjau galvoti, kad darau gerą ir savo dalyką. Praėjus tik kokiems trims mėnesiams po knygos išleidimo, aš išėjau iš darbo ir visą dėmesį pradėjau skirti „Dėkingumo žurnalui“ bei savo studijoms. Man nesinori niekam daugiau skirti dėmesio, kažkaip blaškytis. Tenoriu galvoti apie tai, ką dar galiu padaryti, kad šis projektas žmonėms teiktų dar daugiau naudos.“