Nuo šio rugsėjo į sostinės Naujamiestyje atsinaujinusias „Dyslexia centras“ patalpas gali rinktis dar daugiau vaikų, patiriančių skaitymo, rašymo sunkumų. Pasak Jurgitos Pocienės (45), prieš trejus metus iš sau pačiai kilusio poreikio įkūrusios pagalbą teikiantį centrą, su disleksijos sutrikimu susiduria daugiau nei 10 proc. žmonių.

Disleksiją teko pažinti iš arti

Iš Kauno kilusi J. Pocienė, baigusi Kauno J.Naujalio muzikos gimnaziją, smuiko klasę, studijavusi LMTA (Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje), pas a.a. R.Katilių., šiais mokslo metais baigs dar vienas studijas – VU – Šiaulių akademijoje – logopedijos ir specialiosios pedagogikos. Pagal specialybę pedagogei teko padirbėti ir mokytoja, ir teatro vaikams muzikinės dalies vedėja, vėliau dirbo marketingo srityje, taip pat buvo įkūrusi ir savo reklamos agentūrą.

Disleksijos fenomenu pašnekovę privertė domėtis asmeninis poreikis – šeimoje auga vaikas, kuriam buvo nustatyta disleksija. „Tuo metu, kai gavome išvadą, nebuvo visiškai jokio palaikymo ar pagalbos. Tėvai, tokie kaip aš tuo metu, buvo „pakabinti“ tarp dangaus ir žemės visiškoje nežinioje, kaip padėti savo vaikui, kaip padaryti taip, kad jam sektųsi ir t.t.“, – patirtimi dalijasi centro vadovė.

Pirmieji ištiesę ranką – Lietuvos aklųjų biblioteka

Pradėjusi domėtis disleksijos fenomenu J. Pocienė atrado, kad pasaulyje yra daug tokių „centrų“. Pradėjusi galvoti apie galimybę tokį atidaryti ir Lietuvoje, ieškojo finansavimo galimybių ir nutarė dalyvauti „Reach for Change“ projekte.

„Nors laimėtojais netapome, tačiau projekto pagalba išsigryninau verslo modelį ir struktūrą, po metų įkūriau „Disleksijos centrą“. Pirmieji mano partneriai, ištiesę ranką, buvo Lietuvos aklųjų biblioteka. Jie suteikė patalpas mano veiklai, – už pagalbą dėkinga verslo sumanytoja J. Pocienė. – Dabar atradome draugystę su „Disleksijai draugiška mokykla“, į kurią ir perkėlėme savo sensorinį kambarį bei konsultavimo kabinetą.“

Teko suktis iš asmeninių resursų

Pradžioje, pasakoja verslininkė, tikrai sunku pasiekti pusiausvyrą tarp veiklos išgryninimo ir finansinių galimybių. „Investicijų nėra, o reikia patalpų, erdvės, priemonių ir t.t. Teko suktis iš savo asmeninių resursų. Centre darbavosi tik vienas, tačiau labai aukštos kvalifikacijos samdytas specialistas. Pradėjome atlikinėti disleksijos nustatymo procedūras, taip pat organizavome konferencijas bei mokymus. Vėliau prie kolektyvo prisijungė daugiau specialistų“, – apie sėkmingai plėtojamą veiklą pasakoja „Dyslexia centras“ vadovė J. Pocienė, nuo pat pradžių sulaukusi vien palaikymo, nes iki tol tokios veiklos Lietuvoje dar nebuvo sukurta. O poreikis, tvirtina ji, buvo didžiulis.

Laviruoti tarp noriu, galiu, privalau

Savo centro darbui atsidavusi vadovė pripažįsta, kad turint nuosavą verslą „esi atsakingas ne tik už sėkmes, bet ir už nesėkmes“. Taip pat šiame darbe labai svarbus žmogiškasis faktorius. Nuolatos tenka laviruoti tarp noriu, galiu, privalau.

Pamini ir didžiausią suklydimą: „Plėsdama veiklą nutariau įsikurti didesnėse patalpose, gerai neapskaičiavusi savo galimybių jas užpildyti. Skaudžiai teko dengti susidariusias sąskaitas, ypač atėjus pandemijai ir pakilus šildymo kainoms“.

Prie „Dyslexia centro“ įkūrimo labai prisidėjo ir lėšų surinkimas per aukojimo platformas. Jų dėka, pažymi pašnekovė, buvo įkurtas sensorinis kambarys.

„Kadangi po skaudžios pamokos teko šiek tiek „susimažinti“, dabar jau matau šviesą tunelio gale. Greitai keliausime į pliusą“, – šypsodamasi viliasi J. Pocienė.

Laukia Kaune ir Klaipėdoje

Kol kas, dirbant tik iš savų resursų, prasiplėsti net ir Vilniuje dar nepavyko, tačiau, pasak specialistės, klientai labai laukia, kada centras atsidarys ir Kaune, ir Klaipėdoje. Ji nusiteikusi pozityviai ir matydama, jog šioje specifinėje srityje konkuruojančių beveik nėra, tikisi, jog per kelerius artimiausius metus tai padaryti pavyks, o ateityje galės pasiūlyti ir daugiau mokymų pedagogams bei specialistams. Taip pat renginių, skirtų žmonėms su disleksija.

Laisvė kurti ir rinktis

Pocienė, paskutinius metus studijuojanti specialiąją pedagogiką ir logopediją, nuolatos gyvena apsupta mokslo nuotaikų. Studijos, darbas su klientais bei veikla mokykloje užima visą moters laką, kuriame, sako ji, nėra nei sekundės atokvėpio.

Mainais už tai – laisvė kurti ir rinktis. Atrasti ir pabandyti įgyvendinti.

Todėl ir pradedantiesiems savo verslą norėtų palinkėti: „Jei matai, kad tarsi net žvaigždės tau padeda – DARYK. Jei viskas kliūva, pamąstyk, ar ta kryptimi eini. O, svarbiausia, išsiaiškinti pačiam sau tai, ką nori perduoti kitiems“.