Rasti balansą tarp tinkamos šalies piliečių apsaugos ir paprasčiausio trukdymo dirbti yra uždavinys, su kuriuo susitvarkyti bando kiekviena valstybė. Vienoms sekasi geriau, kitoms blogiau. Kartais įstatymai taip saugo darbuotojus, kad santykiai tarp jų ir darbdavių netenka jokio lankstumo ir logiškumo. Kartais būna atvirkščiai – darbo santykiai tokie liberalūs, kad darbuotojai nesijaučia saugūs.

Kaip yra Lietuvoje? Į kurią pusę mes linkstame? O gal pasiekėme aukso viduriuką? „BZN start“ atlikta apklausa (2014 m. vasario mėn.) atskleidė, ką mūsų skaitytojai mano apie Lietuvos darbo rinkos reguliavimą ir kokių naujovių labiausiai lauktų.

Reguliavimo – per daug

Apklausos rezultatai rodo, kad dauguma respondentų norėtų šiek tiek laisvesnės darbo rinkos. Atrodo, kad šiuo metu Lietuvoje susiduriame su reguliavimo pertekliumi, kuris apsunkina gyvenimą tiek darbdaviams, tiek darbuotojams.

Iš 108-ių apklausoje dalyvavusių respondentų absoliuti dauguma (78) pasisakė už tai, kad pagrindinis principas sprendžiant su viršvalandžiais, darbo grafiku ar su darbo sąlygomis susijusius klausimus turėtų būti ne griežti įstatymai ar darbo tvarkos taisyklės, o individualūs darbdavio ir darbuotojo susitarimai. Kitaip tariant, šioje srityje labiausiai pasigendama lankstumo.

Tokį požiūrį lengva suprasti. Kiekvienas žmogus, kiekvienas darbuotojas yra individualus ir iš savo darbo nori skirtingų dalykų. Kai kas nori stabilumo – fiksuotų darbo valandų ir pastovaus atlyginimo, o kitas nori dirbti ir užsidirbti, todėl yra pasiryžęs dirbti viršvalandžius, savaitgaliais. Šiuo metu tokiems žmonėms tai daryti legaliai yra per sudėtinga.

Norėtųsi daugiau liberalizmo, kad ir darbuotojas jaustų daugiau atsakomybės, ir darbdavys turėtų daugiau laisvės.

D. Laivys (nuotr. aukščiau)

Daugiau nei pusė apklaustųjų (60) pasisakė už tai, kad viršvalandžių skaičius darbuotojui būtų išvis nereguliuojamas. Beveik ketvirtis (26) norėtų, kad leistinų viršvalandžių skaičius siektų bent 450 valandų. Mažiau taisyklių bei apribojimų respondentams norėtųsi ir pasirašant trumpalaikes arba terminuotąsias darbo sutartis. Absoliuti dauguma (89) teigia norintys, jog tiekie susitarimai būtų kiek įmanoma lankstesni, kad darbdaviai ir darbuotojai galėtų pasiekti susitarimą, priimtiną abiem pusėms.

Respondentai pastebi, kad šiuo metu darbo rinkoje yra perteklinių reguliavimo priemonių. Prie tokių buvo priskirti privalomi atsiskaitymo lapeliai (43), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (32), privalomos darbo sutarčių registravimo žurnalų formos (32).

Galime išvengti nereikalingo popierizmo

„Norlander Zeelandia“ vadovo Dariaus Laivio nuomone, lietuviai pripratę, kad reguliuojant darbdavio ir darbuotojo santykius būtų išlaikytas socialinis teisingumas. Šiek tiek laisvenis požiūris, pasak jo, būtų naudingesnis.

„Mano nuomone, reguliavimo yra šiek tiek per daug. Jeigu jis būtų liberalesnis, būtų geriau. Kita vertus, yra skirtumas tarp, pavyzdžiui, JAV ir Europos. Mes esame labiau socialiai orientuoti, tokia Europos Sąjungos prigimtis. JAV prigimtis – labiau rinkos. Ten rinka liberali ir santykiai liberalūs, ten darbdavys gali bet kada atleisti žmogų visai be priežasties.

Šiuo atžvilgiu mums net ir radus priežastį yra sunku atleisti darbuotoją. Darbadavio laukia krūvos popierizmo, o ir teismai dažniau žiūri į darbuotojo pusę. Norėtųsi daugiau liberalizmo, kad ir darbuotojas jaustų daugiau atsakomybės, ir darbdavys turėtų daugiau laisvės“, – sakė verslininkas.

Darbo santykių reguliavimo schemoje jis įžvelgia pernelyg daug popierizmo. Net ir sprendžiant tokius klausimus kaip darbo grafiko sudėliojimas įmonių vadovams tenka tvarkytis su dokumentais ir įsakymais.

„Su administracijos darbuotojais tai gal nėra problema. Darbo sutartyse, kurias pasirašome su darbuotojais, yra paragrafas, kad viršvalandžiai neskaičiuojami. Tačiau daugelyje civilizuotų įmonių veikia kortelių sistema, kuri gana veiksmingai apskaičiuoja per mėnesį išdirbtą laiką.

Jeigu darbuotojas dirba mažiau arba per daug, personalo vadovas klausia, kodėl taip yra. Su paprastais, kaip mes vadiname, linijiniais, darbuotojais yra sunkiau. Čia gal yra per daug biurokratizmo. Šiuo metu aš turiu dar prieš savaitę įspėti darbuotojus, sudaryti pamainų grafiką.

Toks popierizmas tikrai be reikalo. Mano nuomone, galėtume išvengti tokių procedūrų kaip įsakymų spausdinimas ir panašiai“, – svarstė D. Laivys.

Pašnekovo manymu, nemažai tokių problemų atsiranda dėl pasitikėjimo stokos. Kontroliuojančios institucijos nepasitiko verslininkais, o verslininkai – darbuotojais.

„Aš pasakyčiau, kad valstybinės institucijos iki šiol nepasitiki darbdaviais ir komercinėmis struktūromis. Kai mes įvardijame, kad 26 proc. ekonomikos Lietuvoje yra šešėlyje, tai akivaizdu, jog nėra tvaraus pasitikėjimo. Aišku, santykiai tarp verslo ir VMI bei kitų kontroliuojančių institucijų pamažu gerėja. Niekas neatvažiuoja ir neužpuola. Įspėjama iš anksto, yra normalūs, civilizuoti santykiai. Tikiu, kad per artimiausią penkmetį santykiai dar labiau pasistūmės į priekį.

Jeigu kalbame apie darbuotojus ir darbdavius, tai reikia pastebėti, kad atėjome iš Sovietų Sąjungos ir tarp mūsų dar daug gudraujama. Žinant, kad žmonės mėgsta gudraudami pasinaudoti įvairiomis išmokomis, susiformuoja griežtesnis darbdavio požiūris. Jis turi sėdėti ir stebėti, ar tikrai darbuotojas serga ir panašiai. Bet, man regis, ir čia branda ateina, bent jau pas mus darbuotojais pasitikima ir problemos nebekeliame“, – optimistiškai pokalbį baigė D. Laivys.