Pakeisti pasaulį į gera – tokį uždavinį išsikėlusi jauno talentingo programuotojo airio Jameso Wheltono įkurta ne pelno siekianti organizacija „CoderDojo“.

„CoderDojo“ visame pasaulyje suteikia galimybes vaikams mokytis programavimo subtilybių visiškai nemokamai.Kodėl taip svarbu vaikus mokyti programavimo? Konferencijoje LOGIN 2013 kalbėjęs Jamesas Wheltonas įsitikinęs, kad programos, projektai, kurie padeda vaikams mokytis programavimo, gali padėti išspręsti ne vieną socialinę problemą. J. Wheltonas įsitikinęs, kad tokio tipo programos gali ne tik padėti vaikams lengviau integruotis į visuomenę, bet ir spręsti gerokai didesnes žmonijos problemas. Apie kartą, kuriai dabar dar tik 11– 13 metų, J. Wheltonas kalba su šypsena ir šokiu tokiu susižavėjimu. Pasak jo, vaikų sugebėjimai kartais priverčia jį pasijusti seną ir nepaslankų…

Nesėkminga vaikystė paskatino imtis idėjų

Tai keisti žodžiai iš dvidešimtmečio jaunuolio lūpų. Įtakingasis žurnalas „Forbes“ J. Wheltoną net įtraukė į „30 under 30“ sąrašą. Kodėl jaunas ir talentingas programuotojas nusprendė įkurti ne pelno siekiančią organizaciją, o ne siekti karjeros kokioje nors didžiulėje korporacijoje? Juk vietos ten jam tikrai atsirastų.

Wheltonas sako, kad į priekį varė noras padėti vaikams, kuriuos kamuoja problemos, labai panašios į jo paties turėtas. Dabar jaunas vyras spinduliuoja pasitikėjimu savimi, bet vaikystėje ir paauglystėje jo gyvenimas buvo kitoks. Mokykloje nelabai sekėsi. Jis domėjosi kompiuteriais ir programavimu, bet gimtajame Korko mieste buvo sunku rasti draugų su panašiais pomėgiais. Akivaizdu, kad lindėjimas savo kambaryje socialinių įgūdžių neprideda.

„CoderDojo“ pradžia

2011-ųjų birželį jis su keliais bendražygiais pradėjo projektą „CoderDojo“. Iš pradžių įsikūrė tik vienas padalinys gimtajame J. Wheltono mieste. Idėja buvo paprasta: surinkti programavimu besidominčius vaikus ir mokyti juos programavimo subtilybių. Nemokamai.

Mokymasis programuoti – tai tik vienas programos aspektas. Ne mažiau svarbi galimybė vaikams bendrauti. J. Wheltonas pripažįsta, kad programuotojai paprastai yra gana intravertiškos asmenybės. Vaikams tai pasireiškia dar stipriau. Tačiau patekę į aplinką, kurioje visi dalijasi tais pačiais pomėgiais ir interesais, jaunieji programuotojai pamažu išlenda iš savo kiauto. Bendravimas ir kūryba suteikia jiems pasitikėjimo, padeda spręsti net ir psichologines problemas.

Wheltonas sako, kad „CoderDojo“ progresą padaro net ir autistiškos asmenybės. Svarbus ir dar vienas socialinis aspektas. J. Wheltonas prisipažįsta, kad būdamas paauglys vos nenuėjo pavojingais takais. Jis nemažai laiko praleisdavo internetiniuose forumuose, kuriuose renkasi programišiai. Laimė, jis laiko susiprato. Todėl „CoderDojo“ bando vaikams įdiegti ir tam tikras elgesio normas, pasakyti, kad kitų žmonių darbo gadinimas nėra gerai.

Nenuostabu, kad „CoderDojo“ sulaukė didžiulio susidomėjimo. Jis pritraukė ne tik vaikus, bet ir socialiai atsakingus rėmėjus. Šiuo metu „CoderDojo“ veikia 22 pasaulio šalyse ir moko apie dešimt tūkstančių jaunųjų programuotojų.

J. Wheltonas sako, kad pastaraisiais metais žmonija vis labiau tampa ne kūrėjų, o vartotojų visuomene. Mes turime daugybę įmantrių prietaisų, bet tik maža žmonių dalis žino, kaip jie veikia. Tai pavojinga tendencija ir ją reikia keisti.

Nebūtina būti geru matematiku tam, kad tapti programuotoju

„CoderDojo“ vienas iš uždavinių yra prisidėti prie to. Jis įsitikinęs, kad mokytis programavimo niekada nevėlu ir, priešingai populiariam įsitikinimui, nesudėtinga. Tam, kad perprastum programavimo pagrindus, visai nereikia būti gabiu matematiku. Užtenka suvokti pagrindinius principus.

J. Wheltonas programavimą lygina su skaitymu. Prieš porą šimtų metų nemokėti skaityti ir rašyti buvo gana normalu, tačiau dabar į tokį žmogų jau žiūrėtume kaip į anomaliją. „CoderDojo“ vadovas įsitikinęs, kad greitai lygiai tas pats nutiks ir su programavimu.