Kodėl mūsų visuomenėje žodis „bankrotas“ kelia baimę?

Verslas

2013.01.03

Autorius: bzn start

Temos: .

Kodėl mūsų visuomenėje žodis „bankrotas“ kelia baimę?

Žmonės bijo būti pasmerkti visuomenės. Tačiau bankrotas visų pirma yra sprendimas nutraukti veiklą. bzn start fotomontažas

Žodis „bankrotas“ yra atgrasus ir daug ką atbaido imtis verslo. Žmonės bijo būti pasmerkti visuomenės. Tačiau bankrotas visų pirma yra sprendimas nutraukti veiklą. Aišku, nekalbame apie tyčinius bankrotus ir nesąžiningus verslo sprendimus. Kalbiname šiuo klausimu įdomius žmones Solveigą Grudienę, „Primum Esse“ vieną įkūrėjų, ir Juozą Sargūną, „La Vinia“ vieną įkūrėjų. Jų mintys padės suvokti esmę.

Solveiga Grudienė

„Primum Esse“ viena įkūrėjų

Atsitiktinai sutiktas tautietis, paklaustas, ką jam reiškia žodis „bankrotas“, atsakė: „Tai visko, ką turėjai, pabaiga. Jokio tęstinumo. Kai prarandi viską, ką galbūt pats buvai sukūręs, o gal net ir iš tėvų paveldėjai… Bankrotas – tai, ko tikrai nenorėčiau patirti, nes turiu šeimą, vaikų ir jaučiuosi už juos atsakingas.“ Manau, apklausus daugiau žmonių atsakymai būtų panašūs. Nebent sutiktume tokių, kurie jau yra bankrutavę. Ne per seniausiai spaudoje buvo išspausdinti keli interviu su šalyje kaimynėje fizinį bankrotą paskelbusiais mūsų tautiečiais. Turiu pasakyti, kad jų mintys toli gražu nebuvo tokios negatyvios, kaip mano ką tik cituoto pašnekovo. Iš to galima daryti išvadą, ka kai jau susiduriame su faktu, tada daugiau apie jį sužinome, susitaikome ir pradedame kitaip vertinti. Kitaip sakant, mažėja situacijos neapibrėžtumas.

Paradoksalu, kad turbūt dėl mano jau minėto neigiamo šio žodžio krūvio dauguma nepuolame domėtis ir rinkti informacijos apie bankrotą vien tam, kad žinotume, „kas būtų, jeigu būtų“. Visi manome, kad su mumis tai nesusiję, juolab kad ir precedentų nėra tiek daug, o apie fizinių asmenų bankrotą tik neseniai pradėta galvoti valstybės lygmeniu. Žinoma, galime nusiteikti, kad kai reikės, tai ir sužinosime. Bet visai apie tai negalvoti neišeina. Tokia jau ta mūsų prigimtis.

O kadangi informacijos turime mažai, ją esame linkę sukurti patys. Taip pasireiškia mechanizmas, kurį vadiname „gamta tuštumos nemėgsta“. Šiame kūrybos procese dažniausiai esame linkę tirštinti spalvas ir viską įsivaizduojame gerokai negatyviau.

Kai kas sako, kad tai mūsų kultūros dalis. Gal ir taip. Manau, kad čia vėlgi žmogaus psichologija – kai nežinai, jautiesi nekaip, o kai nekaip jautiesi, tai ir niūrios mintys galvoje sukasi, ir pasaulis negatyvus atrodo… Susidaro užburtas ratas.

Mums naujas ir mažai pažįstamas reiškinys pasaulyje, ypač JAV, yra plačiai išnagrinėtas – tiek moksliškai, tiek praktinių patarimų ir pagalbos sistemos prasme. Norint galima rasti daug naudingos informacijos – nebūtinai rengiatis bankrutuoti (o tokiomis aplinkybėmis ypač).

Visi mes esame žmonės ir išgyvename dėl nesėkmių. Jeigu gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad tenka braukti brūkšnį ir viską pradėti iš naujo, svarbu nesuabsoliutinti situancijos, neprisiimti visos kaltės. Iš pirmo žvilgsnio sunku tai priimti, bet gyvenimo kontekste tai gali būti tiesiog stotelė, kurioje išlipame iš vieno traukinio ir dairomės kitos transporto priemonės. Ir tame kelyje gyvenimas toli gražu nesibaigia.

Žinoma, mums visa tai nauja – mes neturime sukaupę bankrutavimo patirties nei iš tėvų, nei iš senelių. Iš draugų ar kolegų taip pat nedaugelis gali pasakyti, ką reiškia bankrutuoti ir pradėti viską iš naujo (žinoma, nekalbu apie tyčinius bankrotus ir visokius feniksus, prisikeliančius kitais vardais ir tęsiančius ankstesnį verslą).

Nors nelinkiu nė vienam skaitytojui asmeniškai patirti to, apie ką kalbėjau, vis dėlto norėčiau priminti, kad kalbėjome apie tai, kodėl bijome bankroto. Bijome, nes nesuprantame, nepažįstame, per mažai žinome, ignoruojame, fantazuojame, pernelyg suabsoliutiname… Toks elgesys ir reakcija toli gražu nėra racionalūs. O racionalumas čia padėtų. Yra tokia patarlė: „Pažink savo priešą.“ Ji tinka ir bankrotui.

Juozas Sargūnas

„La Vinia“ vienas įkūrėjų

Manau, lietuviams mintis apie bankrotą yra baisesnė negu apie mirtį. Aišku, kai atsiduodi verslui ir juo gyveni, tai yra kaip tavo vaikas, kurio negali atiduoti į vaikų globos namus ar tiesiog sunaikinti. Naujos verslo įmonės dažniausiai būna sukurtos iš asmeninių lėšų arba iš lėšų, kurias paskolino gimines ar draugai. Taip atsiranda dar didesnė asmeninė atsakomybė,nes pinigus reikės grąžinti saviems žmonėms. Kai kalbama apie lėšas iš bankų, nesėkmės atveju, jei nėra asmeninių laidavimų, pasitraukimas lieka tik psichologinė trauma, nes finansiniai nuostoliai griūva ant įmonės pečių.

Kitas svarbus veiksnys – įmonės darbuotojai, jų lūkesčiai, gyvenimas, jų šeimos. Jei turi širdį, darysi viską, kad darbuotojai, kurie yra pagrindinis tavo verslo variklis, turėtų darbo vietas. Negali spjauti į viską ir užbraukti brūkšnio.

Nors užsienio vadovėliai ir žinomi žmonės moko, kad iki tikros sėkmės reikia bent du kartus bankrutuoti, geriau tai neatsitiktų. Geriau mokytis iš kitų klaidų ir vadovautis gerais pavyzdžiais.

Ištikus bankrotui, manau, reikėtų susidėlioti visus gerus ir blogus niuansus, pasikonsultuoti su sėkmingai veiklą plėtojančiais žmonėmis. Į bankrotą reikia žiūrėti kaip į vieną iš gyvenimo projektų, kuris tiesiog nepavyko, bet matyti kitus, kurie suteiks naujų galimybių. Juk sakoma, kad jei Dievas uždaro duris, mėgink lipti pro langą.

Ekspertai

Solveiga Grudienė

Solveiga Grudienė

Direktorė / PRIMUM ESSE

Organizuojate renginį?

Tuomet „bzn start” gali pasiūlyti puikią galimybę išviešinti Jūsų renginį ir padėti pritraukti potencialių dalyvių.

Dėmesio! Svetainė naudoja slapukus. Daugiau informacijos apie slapukus galite rasti čia.