Žemaitė Lina Masiulevičiūtė (36), nepilniems metams buvo išvykusi į Londoną, kur buvo įdomu padirbėti siuvėja pas  keletą dizainerių, mažose siuvyklėlėse, kuriose sugebėjo, kruopštaus darbo dėka sukaupti savo svajonei įgyvendinti 10 000 svarų ir grįžusi į Lietuvą gimtinės kaime atidaryti nuosavą siuvyklą „Ecolina“, kuriai vasario mėnesį bus jau treji metai.

Išmoko siuvimo amato

Gimusi Tauragėje, o nuo devynerių metų su tėvais  ir dviem broliais atsikrausčiusi gyventi  į Akmenės rajoną, Sablauskių kaimą, būdma septyniolikmete, L. Masiulevičiūtė išvyko mokytis siuvimo amato į Šiaulius, čia baigė siuvinių technologijos ir dizaino bakalauro studijas, o magistro diplomą įgijo jau Kaune, tapo diplomuota tekstilės inžinerijos magistre.

Svajonė sukaupus patirties – nuosava siuvykla

Pasak pašnekovės, ji nuo vaikystės buvo linkusi į kūrybą, ir visada labai koncentravosi į savę. 

„Tik pradėjusi mokytis siuvimo iš karto supratau, kad tai mano, iškilo minčių vaizdas, regėjimas, kad padirbusi kitiems maždaug dešimt metų, ir sukaupus patirties, pradėsiu kurti savo siuvyklą. Buvo aišku, kad toliau kryptingai sieksiu, todėl pilnai į tai pasinėriau, ir man sekėsi, visi iškilę sunkumai būdavo lengvai įveikiami. Dėkinga esu mamai, kad nesustabdė, pasitikėjo, palaikė“,– apie lengvai rastą savo kelią pasakoja L. Masiulevičiūtė.

Lininių rūbų technologė

Paskutiniais studijų metais Šiauliuose, L. Masiulevičiūtė pradėjo dirbti siuvimo technologe, didžiulėje vyriškų kostiumų siuvykloje, čia padirbusi pora metų, siuvimo technologės darbą toliau šešerius metus tęsė Kaune, lininių rūbų siuvykloje. 

Savo amato žinias dar padidinusi ir svetur, grįžusi iš Londono į tėvų namus, Sablauskių kaime, jauna moteris skubėjo kurti savo prekės ženklą – „Ecolina (Samogitia)“, reiškiantį Žemaitiją. 

„Norėjosi įterpti į pavadinimą savo kilmės šaknis“,– paaiškina pašnekovė, įsirengusi nuosavą siuvyklą namuose, įsigijusi reikiamus įrengimus, užsisakiusi lino audinių.

Aplinkiniai verslą mato tik mieste

„Ecolinos“ siuvyklos sumanytojos pastangas aplinkiniai iš pradžių vertino nepatikliai. Buvo žmonių, nusiteikusių skeptiškai, svarstančių, „kaip čia kaime darysi verslą, taigi mieste reikia veikti.“ Lygiai taip pat, dabar šypsodamasi mena siuvimo mylėtoja, aplinkiniai vertino ir jos, tada dar septyniolikmetės, ketinimus mokytis siuvimo – taip pat visi skėsčiojo pečiais.

Didelių sunkumų savo sumanytoje veikloje L. Masiulevičiūtė sako iki šiol nepatyrusi, „nes ir sekėsi, ir buvau saugioje aplinkoje. Man didžiausias sunkumas yra sustoti ir nebeaugti.“

Kiekvienas pasiekimas džiugina

Siuvyklėlės savininkė džiaugiasi savo verslu, nes jis įdomus, kiekvienas naujas pasiekimas džiugina ir yra vietos kur augti, nesustoti, kad nuolatos, mažais žingsneliais, dėliojasi planų seka.

Apie prekės ženklo pavadinimą jai  taip pat neteko daug galvoti, nes Kaune viena draugų grupė nuo seno ją vadino Ecolina dėl natūralumo,  „be makiažo, su lininiais rūbais“,– save apibūdina natūralumo šalinininkė L. Masiulevičiūtė, turėjusi ir pirminį svajonių pavadinimą pradėjus studijas universitete –”Linos linai”.

Ketina įrengti naujas patalpas

Iki šiol siuvyklos steigėja darbuojasi viena pati, su verslo liudijimu. Ji kuria ir siuva lininius rūbus pavieniams klientams pagal individualius užsakymus. Pagrindinės klientės yra moterys iš visos Lietuvos. L. Masiulevičiūtė šiuo metu renka informaciją verslo plėtros programai, ruošiasi dalyvauti konkurse, kuris bus skelbiamas pavasarį, nes turi tikslą – įrengti naujas patalpas, įdarbinti kelias siuvėjas, automatizuoti sukirpimo sistemą, praplėsti gamybą ir asortimentą. Taip pat ieško klientų kitose užsienio šalyse, Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje…

Investicijos greitai atsipirko

Nusoavos siuvyklos įrengimui prireikė maždaug 10 000 eurų ir jos, pasidžiaugia L. Masiulevičiūtė, labai greitai atsipirko – neprireikė metų. Artimiausiu metu, sako ji, planuojama didinti investicijas nuo 100 000 eurų, „ir tai bus didžiausias iššūkis, nes ir rizika didėja, tampa labai svarbi prekių ir paslaugų kokybė ir realizavimas. Numatomas atsipirkimas po 3-4 metų.“

Nors konkurencija visada išlieka, o ir lininių gaminių rinka Lietuvoje pastebimai didėja, „Ecolinos“  prekės ženklo autorė tiki savo sėkme, nes lygiuojasi į aukštą kokybę vertinantį klientą, neserijinę gamybą. 

Atranda lino originalumą

Mananti, kad kiekvienam kuriančiam atsiras vietos rinkoje, šiuo metu L. Masiulevičiūtė susitelkusi į naujų modelių paieškas, stengiasi, kad jie būtų originalūs ir praktiški. „Kuriu lininius rūbus skirtus dėvėti visais metų laikas. Atradau medvilnės sinteponą, kurį įterpiu tarp lino sluoksnių, taip išgaunu šiltą, jaukų, natūralų gaminį“,– pamini sėkmingai įgyvendintas idėjas. Savo siuviniams išbandžiusi žymios influencerės mažą reklamą, ji patyrė, kad tai buvo labai efektyvus būdas ir tokio pobudžio  reklamą planuoja kartoti netolimoje ateityje.

Pradedantiems palinkėtų siekti tikslo ir nesustoti pasiekus tam tikrą etapą.