Išskirtinė, lininė, drauge su vaiku auganti kepurėlė – tai pagrindinė Indrės Mažeikienės (32) idėja, išaugusi į prekių ženklą „Čiubas“. Antrus metus skaičiuojantis kūrybinis verslas subūrė jau nemenką čiubo dėvėtojų gentį.

„Mūsų bendruomenė vadinama „Čiubo“ gentimi, o visi mūsų net iš toli atpažįstamų kepurių nešiotojai – gentainiais. Mūsų gentis, kaip ir bet kuri kita pasaulio gentis, turi vienijančius materialius atributus – atpažįstamas, išskirtinio stiliaus kepures, o jos nariai – orūs ambasadoriai, kurie nusišypso ir linkteli prasilenkdami vieni su kitais kelyje, jaučiasi svarbūs ir reikalingi prekių ženklo gyvenime. „Čiubo“ moto: gentyje mes sveikindamiesi nenusiimame kepurės“, – idėją pristato verslininkė.

Tvarus ir ilgalaikis sprendimas

I. Mažeikienė pasakoja, kad šis prekių ženklas buvo sukurtas, siekiant gaminti išskirtinio dizaino, linines vaikiškas kepures, kurių užtektų ilgam – „Čiubo“ kepuraitės auga kartu su vaiku.

„Kepuraitės reguliuojamos trijose funkcinėse vietose, auga kartu su nešiotoju ar nešiotoja apytiksliai nuo metukų iki ketverių. Dėl surišamo mazgelio viršugalvyje, romantiško, laikui nepavaldaus kepurės silueto mūsų gaminys yra išskirtinis ir turi atpažįstamumo faktorių“, – pasakoja pašnekovė.

Paklausta, kaip „Čiubo“ idėja gimė, I. Mažeikienė prisimena, kad viskas prasidėjo šeimoje, kai Kėdainių turgelyje teta savo pirmagimei nupirko panašaus stiliaus kepuraitę. Ji pradėjo keliauti iš rankų į rankas paveldėjimo principu.

„Tai buvo plonytė, lenkiška kepuraitė, su reguliuojamu mazgeliu viršugalvyje, bet Martyna, mano tetos pirmagimė, regis suaugo su ja. Kepurę mes visada vadinome čiubu. Šnekamojoje kalboje šis žodis reiškia „kažkas suimto, surišto, styrančio“. Martyna mūsų prisiminimuose visada liks pirmoji čiubo nešiotoja. Jai dabar 18 metų. Gimus Martynos sesei Kotrynai jų mama buvo išsaugojusi kepurę. Vėliau, jau gimus mano dukrelei, paveldėjome ir čiubą“, – prisimena pašnekovė.

Pirmosios verslo užuomazgos

Būtent paveldėtoji kepuraitė privertė susimąstyti apie tolesnes galimybes ir pametėjo pirmąsias tokio gaminio pasiūlos vaikų rinkoje užuominas.

„Pradėjusi rišti paveldėtąją čiubą, supratau, kad, hmm… tikrai labai gera kepurė, bet ryškoka, audinys skystokas. Pamaniau, kad gerai būtų vaikui nupirkti ką nors panašaus, lengviau derinamo, stilingesnio, gal baltos ar žemės spalvų. Apėjau visas Vilniaus parduotuves – tokių nėra. Nupirkau vieną esamų, ėmiau rišti, matuoti: raišteliai keliauja per ausis, brylius liečia nugarą, vaikas nesupranta, kur pateko“, – prisimena moteris.

Tądien, supratusi rinkos trūkumus, ji atsitiktinai susitiko su drauge, kurios mama – nuostabiai talentinga siuvėja. Paaiškėjo, kad draugės mama turėjo svajonę pradėti dirbti su vaikiškais produktais, o I. Mažeikienės galvoje jau kirbėjo mintis apie čiubų kūrimą. Radusios šią bendrystę moterys pradėjo kurti pirmąsias „Čiubo“ genties kepuraites. Pašnekovė prisimena, kad kepuraičių sėkme tikėjo nuo pirmo dygsnio, todėl labai greitai jos išaugo bendrame asortimento kontekste ir I. Mažeikienė su siuvėja sutarė, jog „Čiubas“ taps atskiru prekių ženklu. Taip administravimas persikėlė į Vilnių, o visa gamyba liko Rokiškyje.

Lietuvoje analogo nėra

Šiuo metu pasaulyje vaikšto jau per 500 „Čiubo“ genties narių. Nuo pirmų dienų lig šiol kiekvienam pirkėjui skiriamas asmeninis dėmesys, patarimai ir bendruomeniškumas kuriamas nuo pirmųjų žinučių. Anot I. Mažeikienės, ši suburta bendruomenė motyvuoja labiausiai.

„Žaviausias yra tas grįžtamasis ryšys. Jaučiu, man pavyksta pasiekti, kad „Čiubas“ turėtų labai aukštą pasitenkinimo lygį: jis mylimas, komunikacija tikra, autentiška, pasiekianti tuos, kuriuos noriu pasiekti, o jų gyvenimams atnešanti tikrą naudą ir malonumą: estetinį, funkcinį, ryšio ir draugijos“, – atskleidžia pašnekovė.

Kūrėjos nuoširdumas bei atsidavimas savo veiklai ne tik subūrė stiprią bendruomenę, bet ir padeda išlikti unikaliems gana įtemptoje vaikiškų prekių rinkoje. Aukšto lygio kruopštumas, preciziškumas, iki smulkmenų apgalvota kiekviena detalė – pradedant nuo pakuotės ir baigiant kiekviena kepuraitės siūle ar kloste.

„Būtent tokį gaminį, atspindintį konkrečias savybes ir konstrukciją siuvame tik mes. Taip, namudinių bandymų pasisiūti sau ar paprekiauti internetiniuose turgeliuose šiek tiek yra, bet tai natūralus gyvenimas. Veikti konkurencingoje rinkoje gali tik rūpindamasis kiekvienu klientu, bekompromise gaminio kokybe ir aptarnavimu. Bene svarbiausia – originalumas, charizma. Tai niekaip nenukopijuojama ir tvaru konkurencijos atžvilgiu. Nenukopijuojamos yra asmenybės. Todėl bet koks „mazgius“ ar „susirštukas“ niekada nebus čiubas, jis bus jis. Konkuruoti reikia ne gaminiu, o visuma, kad žmonės norėtų būtent čiubo, o ne „mazgiaus“, – įsitikinusi I. Mažeikienė.

Stipri komanda

Pašnekovė pasakoja, kad bendruomeniški, glaudūs ryšiai sieja ne tik kepuraičių dėvėtojus, bet ir verslo komandą. Prie visos „Čiubo“ komunikacijos, techninio ir ūkinio lygmens vairo stovi pati Indrė. Spręsti klausimus, kuriems reikalinga nuomonė iš šalies, jai padeda šeima bei Lietuvos kūrėjų klubo bendruomenė, kuriai Indrė priklauso, o, kaip pati sako, be dukrelės Monikos gimimo „Čiubas“ vargu ar išvis egzistuotų. Labai daug prie kepuraičių gimimo prisidėjo talentingoji siuvėja Virginija, o komandą papildo iliustratorė Brigita, dizainerė maketuotoja Eglė, fotografė Karolina. 

„Turime labai glaudžiais ryšiais susijusią kūrybinio pastiprinimo komandą. Nė vienas žmogus per šį laikotarpį čia nepasikeitė. Tai man yra labai svarbu“, – patikina verslininkė.

Dėmesys internetinei prekybai ir gyviems susitikimams

Paklausta, kur galima įsigyti vaikiškų kepuraičių, I. Mažeikienė atskleidžia, kad aktyviausia prekyba vyksta socialiniuose tinkluose. Kol kas – aktyviausiai Lietuvoje, tačiau plėtros galimybės neatmetamos.

„Kol visi šneka, kad komercijos ateitis – asmeninis priėjimas prie pirkėjo, mes tai darėme nuo pat pradžių. Ateityje planuojame startuoti ir su savo krautuvėle platformoje „Etsy“. Jei likimas bus palankus, gyvam čiubo įsigijimui noriu suteikti galimybę ir Vilniuje: įkurdinti „Čiubą“ kur nors jaukioje studijoje senamiestyje, nes kol kas turime tik vieną gyvos prekybos sezoninį sprendimą – Nidos „Opakopa“ parduotuvė. Vertinu tai, kad „Čiubo“ gaminiai gali būti ir puikus turistinis pirkinys, ir dovana visus metus, todėl vietą Vilniuje ir tinkamas rankas bei žmones jam labai sieksiu rasti, kad prieinamumas būtų didesnis įvairius pirkimo įpročius turintiems žmonėms. Tikiu, kad startuosianti el. parduotuvė ilgainiui irgi turės ne tik lietuvišką versiją“, – pasakoja I. Mažeikienė. 

Dalis pardavimų vyksta ir gyvų susitikimų su vartotojais metu „Pop Up“ parduotuvėse ar butikuose. Vis dėlto, I. Mažeikienė atkreipia dėmesį, kad tai labiau bendravimo, vartotojo pažinimo erdvė, nei pagrindinis prekybos kanalas.

„Vien dėl pardavimų to daryti neverta. Mūsų prekė kainuoja apie 30 eurų. Tai nėra spontaniškas pirkinys, todėl jam dažniausiai sekasi vidutiniškai. Tačiau kepuraitės masina žmones, norisi pačiupinėti, pasimatuoti, skatinu esant su vaikučiu pabandyti ir užsirišti, nes to internete niekada nepadarysi. Be to, puikiai žinau, koks neabejingas vaiko su čiubu portretas – net zirziantys jie atrodo mieli ir švelnūs. Gyva prekyba turi savų privalumų“, – šypsosi pašnekovė.

Linki atrasti save

Mažeikienė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus pasirenka kelią, priklausomai nuo to, kaip šiuo metu gyvena. Linkėdama pradedantiesiems drąsos, entuziazmo, moteris skatina įsivertinti ir realias galimybes, mat startuojant su verslu, bent jau pradžioje, šeima liks be vieno asmens finansinio indėlio į biudžetą ir tai truks iki kol verslas pradės nešti finansinę naudą.

Pašnekovė kiekvienam linki surasti tai, kas geriausiai atlieptų jo asmenybę: „Verslas nėra niekuo ypatingesnis nei bet kokia kita atsakomybė ar sritis: čia gali būti ir labai kūrybiškas, ir labai dogmatiškas, ir atsipūtęs, ir labai susitelkęs, čia gali būti lyderis, bet gali būti ir sekantis paskui. Ir nėra nė vieno teisingo ar neteisingo verslo, nes patraukus žodį verslas, lieka žmonės, kuriuos valdo jų motyvai. Verslas yra vienas iš įrankių siekiant atskleisti save“, – įsitikinusi „Čiubo“ genties įkūrėja I. Mažeikienė.