Vytas Zabilius, bendrovės ,,Ober-Haus“ generalinis direktorius, kelių privačių bendrovių akcininkas ir valdybos narys, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys, Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas, prisipažįsta esąs aktyvus, komunikabilus ir nerimstantis.

– Kaip tapote nekilnojamojo turto specialistu?– Mano dėdė buvo bankininkas, tad baigęs mokyklą ketinau eiti jo pėdomis įstodamas į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Ilgainiui perspektyva tapti bankininku man pasidarė neįdomi, o ypač įvertinus savo nenustygstamą būdą. Pasirinkau Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Galvojau stoti į verslo vadybą. Kai atėjo laikas priduoti dokumentus, pamačiau, kad teks stovėti ilgoje eilėje. Ši mintis tikrai nesužavėjo, todėl šalia pamatęs trumpesnę eilę atsistojau į ją. Tai buvo lemtingas sprendimas, kuris pasuko likimą nekilnojamojo turto vadybos link. 
– Kaip pradėjote karjerą?
– Visada norėjau turėti savų pinigų, tad jau po pirmo kurso pradėjau dirbti pagal specialybę nekilnojamojo turto agentūroje „Centro kubas“. Netrukus vienas klientas užsienietis pateikė viliojamą pasiūlymą ir 1998 m. tapau UAB ,,Ober-Haus“ Nekilnojamasis turtas“ generaliniu direktoriumi. Gerai mokėjau anglų kalbą, tad dauguma užsieniečių kreipdavosi į mane. Nebijojau iššūkių, norėjau išbandyti ką nors nauja ir man sekėsi. Visada dirbau tai, kas patinka, todėl darbas yra ir mano hobis.Be abejonės, vienas lauke – ne karys. Didžiausia mano siekiamybė – turėti darnų, patikimą kolektyvą, kur visi būtų draugai, bičiuliai, bendraminčiai. Brokerių darbas paremtas posakiu, kad vilką kojos peni. Nors tai buvo Rusijos krizės metai, mums neblogai sekėsi. Įkūrėme Brokerių, Vertinimo departamentus, rūpinomės ryšiais su visuomene, rinkodara. Klientų, kurie tikėjo mumis, buvo nemažai. Buvome užsidegę, trykštantys energija, naujomis idėjomis, ieškojome kuo efektyvesnių pardavimo būdų. Ėmėme leisti „Ober-Haus“ laikraštį, plėtėme įmonę, atidarėme naujų biurų, per vienus metus tapome pelningai dirbančia bendrove. Ji tokia ir dabar – didžiausia nekilnojamojo turto paslaugų bendrovė Lietuvoje.– Koks buvo pirmasis jūsų verslas?– Kai dirbau vairuotoju, sugalvojau, kad maišai, liekantys nuo kavos pupelių, tinka ir bulvėms. Rudenį važinėdavau per kaimus ir pardavinėdavau juos vietos gyventojams. Už uždirbtus pinigus Miunchene nusipirkau automobilį „Opel Monza“, bet grįždamas į Lietuvą jį sudaužiau. Teko naują pirkinį parsitempti namolio. Nuotykių buvo daug… Protingiau būtų buvę rasti saugesnį būdą parsigabenti automobilį, bet kai esi jaunas, norisi viską daryti pačiam. Paskui prasidėjo rinkos pakilimas, įkūrėme įvairių investicinių, statybos, projektavimo įmonių. Vienu metu buvau net dešimties pelningai veikiančių kompanijų akcininkas. Po sunkmečio liko septynios.

– Dabar populiaru kaltinti krizę, verkti, kad sunku. Kaip jūs išgyvenote šį laikotarpį?– Pats buvau investavęs į nekilnojamąjį turtą, tad pasibaigus pikui patyriau nemažai nuostolių. 2008–2009 metai tikrai buvo sunkūs, labai smuko pajamos, bet mes sugebėjome suvaldyti sąnaudas. Kol kas situacija rinkoje nėra aiškiai apibrėžta. Sveikiausia būtų, jei kainos nei kiltų, nei kristų – įsivyrautų stabilumas.– Ką patartumėte jauniems žmonėms, norintiems pradėti savo verslą?– Siūlyčiau iš pradžių atlikti praktiką didelėje kompanijoje. Kaip vadovauti įmonei, iš vadovėlių neišmoksi, reikia praktikos, kompetentingų mokytojų. Reikia rasti nišą, kuri patinka, ir toje srityje padirbėti. Viena didžiausių vertybių tiek gyvenime, tiek verslo pasaulyje – geras mokytojas. Dažniausiai vyresni verslininkai turi patirties ir gali padėti, patarti, pamokyti. Verslo pasaulyje labai svarbus pasitikėjimas. Reikia leisti žmonėms klysti, tačiau negalima susidūrus su pirmomis kliūtimis nuleisti rankų ir prarasti tikėjimo tuo, ką darai. Tikriausiai nerasime nė vieno verslininko, kurio bent kartą nebūtų ištikęs bankrotas. Svarbiausia yra nenusiminti ir nepasiduoti, vėl siekti įgyvendinti savo idėją. Vienas būdų skatinti žmonių verslumą – fizinių asmenų bankroto įstatymo priėmimas Lietuvoje, kaip yra ir pažangiausiose pasaulio valstybėse. Tada žmonės nebijotų imti paskolos ir pradėti savo verslo. Tauta nebus versli, jei žmonės žinos, kad už klaidas teks skęsti skolose visą gyvenimą. Krizė buvo per daug didelė: kiek verslininkų nusižudė, išvažiavo į užsienį, bankrutavo ir negali užsiimti privačia veikla ar yra netiesiogiai priversti pasitraukti į šešėlį. Mano nuomone, reikia leisti žmonėms turėti galimybę bankrutuoti ir vėl pradėti nuo nulio. Kaip sakoma, jei Dievas prieš nosį uždarė duris, žinok, kad jis kur nors atidarys langą…PATIKO STRAIPSNIS? Balsuok čia