Po miestą vaikštau su tokiu nuobodžiu juodu krepšiu, kurį radau nugrūstą spintoje tėvų namuose. Turbūt žmonės jau iš tolo mato, kad jame tempiu kompiuterį. Ir nusprendžia, kad aš toks pat nuobodus tipas kaip ir tas krepšys, kurį tempiuosi. Nieko nepadarysi. Tiesa, ne visi taip noriai susitaiko su šia padėtimi. Mano pašnekovė Milda Simanauskaitė nusprendė nuobodaus daikto nesitampyti ir su savo draugu Karoliu Balvočiumi pasisiuvo savo kompiuterio dėklą iš odos ir veltinio. Žmonės jį jau iš tolo pastebėdavo ir dažnai klausdavo, iš kur gavo. Nuo vieno prie kito ir… Taip tas pirmasis dėklas davė pradžią „Feel Felt“. Apie šį verslą su M. Simanauskaite ir pasikalbėjome.

Verslas buvo visiškai nauja patirtis

Pirmasis dėklas atsirado visiškai dėl asmeninio poreikio. Jokių minčių apie verslą tada net nebuvo. M. Simanauskaitė prieš metus tiesiog svajojo apie originalų daiktą, o jos draugas K. Balvočius nusprendė pabandyti padėti tą svajonę įgyvendinti. „Buvo taip, kad aš gavau dovanų kompiuterį. O man labai nepatinka tokie krepšiai, kurie einant gatve tiesiog rėkia: „Čia yra kompiuteris!“ Žinote – tokie juodi, su daugybe kišenių. Man jie labai nepatinka. Kai ant kompiuterio atsirado įbrėžimų, pradėjau galvoti apie krepšį, bet žinojau, kad nenoriu to, kas man tiesiog nepatinka. Pradėjau paišytis, ko maždaug norėčiau. Taip atsirado vieta, kurioje galėjo pasireikšti mano draugas Karolis. Aš pati dažnai ką nors pradedu, bet pamačiusi, jog yra papildomų kliūčių, kurias reikia peržengti, neretai nusprendžiu, kad gal neapsimoka. Žinojau, kad noriu veltinio medžiagos, ir Karolis man jo parūpino“, – pasakoja pašnekovė.

 

Ilgainiui supratome, kad žmonės į mus žiūri. Važiuojant autobusu, einant gatve jie žiūrėdavo. Kai per vieną dieną prie manęs priėjo pora žmonių ir paklausė, iš kur tokį gavau, supratome, kad reikia ką nors daryti.

M. Simanauskaitė

 

Taip atsirado tas pirmasis dėklas iš veltinio ir odos. Laikas parodė, jog tai buvo kažko svarbaus pradžia. „Ilgainiui supratome, kad žmonės į mus žiūri. Važiuojant autobusu, einant gatve jie žiūrėdavo. Kai per vieną dieną prie manęs priėjo pora žmonių ir paklausė, iš kur tokį gavau, supratome, kad reikia ką nors daryti“, – teigia jaunoji verslininkė.

Ji pripažįsta, kad tada verslo pasaulio netgi šiek tiek prisibijojo. Vis dėlto pora ryžosi kartu žengti lemtingą žingsnį. „Mes visiškai nebuvome su tuo susiję. Aš apskritai net nebuvau prisilietusi prie tokio dalyko kaip verslas. Mane labai gąsdino tos pinigų sumos, kurios sukasi versle. Tačiau mano partneris Karolis yra labiau bebaimis ir buvo jau šiek tiek prisilietęs prie verslo. Jis žinojo, kaip reikia kalbėtis su žmonėmis, ieškoti klientų. Jeigu būčiau buvusi viena, tai gal ši istorija taip ir būtų pasibaigusi komplimentais. Tačiau Karolis mane įtikino“, – atskleidžia M. Simanauskaitė.

Tėvų investicija ir pradžia Kaziuko mugėje

Nutarti pradėti verslą, ko gero, yra pati lengviausia verslo pradžios dalis. Daug sunkiau iš tikrųjų pradėti veikti. O jaunuosius verslininkus labiausiai stabdė pradinio kapitalo trūkumas. „Pinigų reikėjo net ne šiek tiek… Tam, kad pristatytum produktą, neužtenka „Facebook“ puslapio su nuotraukomis. Pradžiai reikėjo išsitirti rinką: ar to reikia tik man ir dar trims žmonėms, ar platesnei auditorijai. Tada kaip tik artėjo Kaziuko mugė. Tai, žinoma, nebuvo ta mūsų tikslinė auditorija, bet visgi tai masė žmonių. Lietuviai – gana tiesmuki žmonės. Jie gali prieiti ir pasakyti: „Čia š…, čia neįdomu, čia visai nieko.“ Mums reikėjo tokių atsiliepimų. Viskas kažkaip pavyko labai greitai. Gavome vietą ir turėjome dvi savaites pasisiūti pakankamai gaminių, nes juk negali ateiti su vienu dėklu. Paaiškėjo, kad reikia daugybės pinigų“, – prisimena pašnekovė.

Į pagalbą atėjo tėvai. Būtent jie ir tapo pirmaisiais investuotojais į „Feel Felt“. „Tai gal labiau buvo investicijos į savo vaikus ir jų svajones. Aš net nemanau, kad jie tikėjo, jog mes taip greitai atiduosime tuos pinigus. Metai tokiame versle juk yra labai trumpas laikotarpis. O pinigus mes jiems grąžinome net nepraėjus metams. Žinoma, verslininko akimis žiūrint, ta suma tikrai nebuvo didelė. Tačiau man, studentei ir jaunai dvidešimtmetei merginai, tai buvo šis tas“, – teigia M. Simanauskaitė.

Startas Kaziuko mugėje buvo labai sėkmingas. Pavyko parduoti nemažai gaminių. Kitas žingsnis buvo pradėti prekybą internetu. Ją dabar „Feel Felt“ sėkmingai ir plėtoja „Etsy“ platformoje. „Iš karto taip nusprendėme. Žinojome, kad Kaziuko mugė bus pasibandymas, priemonė gauti kokį nors atsiliepimą, bet prekė visada buvo labiau skirta užsieniui. Juk užtenka tik nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Vakarų Europą ir iš karto pamatysi, kaip žmonės ten vertina rankų darbą ir natūralias medžiagas. Todėl čia jokių kalbų nebuvo. Reikėjo tik kuo greičiau surasti tinkamą kanalą. Juk negali pasidėti namie šimto dėklų ir kažko laukti“, – sako verslininkė.

Dviese daug lengviau

Proveržio ilgai laukti nereikėjo. „Feel Felt“ gana greitai rado savo auditoriją. „Tikriausiai proveržis įvyko tada, kai pasidarėme naują fotosesiją. Paviešinome nebe atskiras nuotraukas, o kartu padarytas. Tada iš karto pasijuto pažanga. Per tą savaitę gavome tiek užsakymų, kiek gal per visą laiką nebuvome turėję. Karoliui net pasakiau, kad mums jau reikėtų viską mesti ir susitelkti tik į šią veiklą. Iš tikrųjų galva kartais apsisuka. Jeigu visame šitame būčiau viena, jau būčiau ne kartą susimaišiusi. Visgi aš emocionalesnė. Kai kas nors ką nors neigiamo parašo, nepatenkintas produktu, kyla toks stresas, kad atrodo, jog viskas krinta. Tada labai gerai turėti antrą žmogų. Karolis su ta savo ramybe ir tikinimu, kad viskas bus gerai, nuramina ir priverčia pagalvoti, kad tikrai viskas bus gerai“, – dalijasi M. Simanauskaitė.

Pora netgi labai natūraliai pasiskirstė pareigomis. Ta sinergija labai padeda sėkmingai žengti į priekį. „Nebuvo taip, kad susėdome vienas prieš kitą ir nutarėme, kas ką nori daryti. Tiesiog mūsų stipriosios pusės skirtingos. Mano stiprioji pusė yra žmonės. Visi ryšiai su rinkomis, parduotuvėmis, tiekėjais yra mano erdvė. Keista, bet Karolis siuvimu domisi daug labiau nei aš. Jis žino visus niuansus. Jeigu dabar pasodintum prie siuvimo mašinos, jis tikrai žinotų, ką daryti“, – tvirtina verslininkė.

O tą pirmąją tėvų investiciją jie jau grąžino pernai per Kalėdas. Tam neprireikė nė metų. „Tikrai ne svarbiausia buvo tie pinigai. Svarbiausia buvo tai, kad jie pasitikėjo prieš metus, ir mes padarėme dar daugiau, nei jie tikėjosi. Man regis, buvo išspausta netgi ašara. Tie pinigai tada labiau simbolizavo emociją“, – teigia M. Simanauskaitė.