Ingridos Jadzevičienės šeima norėjo gyventi arčiau gamtos ir kurti verslą, kuris būtų malonus darbas ir su džiaugsmu jį darytų. Taip Zarasų rajone atsirado „Žiego ūkis“, kur šeima užsiima gamtine žemdirbyste, vyksta stovyklos, puoselėjamas šeimos vynuogynas.

Idėja rutuliojosi pamažu su kiekvienu gyvenimo patyrimu ir pokyčiu ir maždaug prieš vienerius metus, kai pagaliau po trijų metų įvairių apmąstymų, vizijų kūrimo, susidėliojo visi taškai ant „i“, Ingridos šeima suprato, ką nori veikti ir kokią žinią skleisti žmonėms.

„Kadangi esame įsikūrę vaizdingoje vietoje, ant kalno, šalia ežero, miškų apsuptyje, pirmiausia galvojome statyti namukus ir juos nuomoti norintiems atvykti į gamtą. Tačiau laikui bėgant atsisakėme šios idėjos, nes ji neatitiko mūsų vizijos, ką norime parodyti ir duoti. O norime rodyti ramybę, kad dar yra kampelių, kur atvykęs gali girdėti gervių klykavimą, apuokų „giesmes”, rytais pamatyti per pievas skuodžiantį kiškį ar kaip bebras renčia užtvankas ir statosi sau namus.

Idėja augo, kol pagaliau išsigryninome, kad norime auginti gamtinį maistą ir jį pardavinėti, kad žmonės galėtų jausti vaikystės daržovių skonį, kokį jautė nuvykę pas savo senelius, kadangi dabar parduotuvėse viskas yra atvežta su įvairiais nitratais, nupurkšta ir t.t. Taip galutinai nusprendėme kurti gamtinį „Žiego ūkį“, tačiau idėjos dėl žmonių atvykimo neatsisakėme. Mintį patobulinome ir dabar žmonės galės atvykti ilsėtis palapinėse ir iš tikro pajusti gamtą be jokių patogumų koks ir yra gamtinis ūkis. Šiai idėjai plėtojantis prijungėme dar vieną šaką – šeimos vynuogyną. Šiais metais startuojame ir su vynuogėmis, ateityje mūsų asortimente atsiras įvairių desertinių vynuogių įsigijimui“, – apie verslo pradžią pasakoja moteris.

Išnaudoja klimato kaitą

Ingrida prisimena, kad pavadinimą galvojo ilgai, nes norėjo, kad po pavadinimu tilptų gamtinis ūkis, šeimos vynuogynas ir erdvė pabėgimams į gamtą. Taip sugalvojo pasivadinti „Žiego ūkiu“, nes yra įsikūrę prie Žiego ežero Zarasų rajone.

Pasak pašnekovės, veikla įdomi tuo, kad Lietuvoje keičiasi klimatas, vasaros darosi vis šiltesnės ir galima daugiau įvairių veislių atsivežti iš užsienio ir jas čia auginti. Dėl to galima pažinti daugiau skonių, tyrinėti augalus, kaip jie prisitaiko prie mūsų klimato, kaip auga. Šių metų naujiena jų ūkyje auginami arbūzai ir melionai. Jie jau puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato ir juos čia galima auginti, tik reikia žinoti kaip. Antra, niekada nežinai, koks bus derlius, kas geriau derės, koks bus pavasaris, vasara, ką duos, kaip viena ar kita veislė prisitaikys prie klimato, žemės ir t.t.

Pasiteisino Instagram ir tinklaveikos klubai

„Pradžioje žinią pavyko paskleisti gana gerai, nes pradėjome apie tai kalbėti garsiai visur ir daug. Žinoma, pirmiausia pradėjome naudoti Facebook ir Instagram. Toliau sekė privatūs tinklaveikų klubai, kuriuose yra pristatoma veikla ir ieškoma partnerių bei investuotojų. Esu „Start4networking klubo“ narė. Mūsų gamtiniam „Žiego ūkiui“ labiausiai pasitvirtino Instagram ir tinklaveikos klubai. Instagram žmonėms daug patogiau ir greičiau gauti informaciją, galima daug ką parodyti per reels, pasidaryti koloboracijas ir būti labiau matomiems. Tinklaveikos klubai labai padėjo žinomumo didinimui, nes gimė nauji projektai, live transliacijų idėjos, atsirado žmonių, norinčių užsisakinėti šviežių daržovių krepšelius. Taip pat tinklaveikos pagalba norime susirasti investuotojus, kurie padėtų labiau plėsti mūsų veiklą“, – sako I. Jadzevičienė.

Moteris pasakoja, kad vartotojų poreikį aiškinosi klausinėdami aplinkinių, ką jie norėtų įsigyti, kam teikia pirmenybę. Analizavo kitus ūkius, kokią jie produkciją augina, kur realizuoja, kokios veislės pasiteisinusios ir kokios ne, skaitė žmonių patirtis, kurie mielai dalinosi ir pasakojo apie savo vartotojus. Taip pat patys yra savo užaugintos produkcijos vartotojai, todėl žvelgia ir iš kliento pusės.

Šeimoje pasiskirstę darbus

Paklausta apie konkurenciją, sako, kad kadangi yra įsikūrę Zarasų rajone, Antažiegės kaime netoli Sartų ežero, kur žiemą vyksta žirgų lenktynės ant ledo, aplink daug ūkininkų nėra, o ypač gamtinių ūkių, konkurencijos didelės nejaučia. Taip pat per pandemiją žmonės labai priprato viską užsisakinėti internetu, tad jeigu ir būtų šalia ūkis, nereiškia, kad nepasidalintų klientais.

„Dalindamiesi darbais stengiamės laikytis principo – kas daugiau žinių ir patirties su tuo augalu turi, tas su juo ir dirba. Šiuo metu aš esu labiau atsakinga už komunikaciją, ūkio žinomumo didinimą, bet taip pat prisidedu ir prie ūkio darbų. Daugiausiai dirbu su vynuogėmis, arbūzais, melionais ir vaismedžiais. Mama yra atsakinga už augalų susodinimą darže, jų vietų keitimą, taip pat augalų suderinamumą tarpusavyje. Šeimos vyrai dirba sunkiuosius darbus – stato, projektuoja. Mažosios pagalbininkės ūkyje yra ragautojos, pirmosios viską išragauja ir pasako, kurios veislės patinka, kurios yra saldžios, kurioms gal trūksta saldumo arba kas visai nepatinka. Taip pat ūkyje yra ir mažiausias darbuotojas – mūsų biglių veislės šuo Kukulkanas (Kanas), jis vaiko visus gandrus, antis ir visą likusią gyvūniją iš daržų“, – pasakoja Ingrida.