Eglė Šilinikaitė karantino metu prarado darbą, bet tuo pačiu metu sužinojo, kad gavo Europos Sąjungos paramą verslo idėjai įgyvendinti. Pačiame karantino įkarštyje Aukštaitijos nacionalinio parko širdyje pradėjo kurti netradicinę Asalnų stovyklavietę, kuri veikia ir žiemą.

Verslo idėja atlydėjo iš vaikystės

Eglė sako, kad iki šios verslo idėjos subrandinimo kelias buvo ilgas. Vaikystėje ji leido vasaras Aukštaitijos nacionaliniame parke (ANP) – senelio tėviškėje. Prie šio krašto artėjo ir mokslų padedama, mat yra baigusi geografijos bakalauro studijas, paveldosaugos magistrantūrą, studijavo turizmo vadybą bei kelionių organizavimą. Žinių bagažą papildė praktika ANP direkcijoje. Su tėčiu surengė ekspediciją po ANP, o jos metu surinkusi pakankamai medžiagos, sukūrė ANP toponimikos žemėlapį, kuris ir tapo magistro studijų moksliniu darbu.

Dar prieš pandemiją Eglė dirbo turizmo srityje, tai jai patiko. Bet viduje nuolat jautė, kad kažko trūksta. Pasinėrė į savęs ieškojimus ir bastūniškas keliones autostopu po Europą, Islandiją ir kt. Pinigų nebuvo, o noras keliauti ir pažinti pasaulį buvo stipresnis, todėl keliaudavo autostopu, miegodavo automobiliuose arba pas žmones. Kelionės padėjo suprasti, kad savęs užsienyje realizuoti nepavyks.

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ – sako lietuvių patarlė. Lietuvoje įvestas karantinas tarsi sustatė viską į vietas. Eglė prarado darbą, tačiau beveik tuo pačiu metu sužinojo, kad gavo ES paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“. Dėl paramos E. Šilinikaitė kreipėsi trejus metus iš eilės, bet jos projektą vis atmesdavo. Galima įsivaizduoti, kiek prireikė vidinės drąsos ir tikėjimo nepasiduoti – kiekvienais metais iš naujo kreipiantis dėl paramos.

Naujai atgaivinta stovyklavietė

„Atsimenu, kaip 2020 m. kovą kartu su draugu Artūru Kuoliniu atvykome traukiniu į Ignaliną, kur mūsų jau laukė mano tėtis su automobiliu, pilnu įrankių. Nuvykome į vietą ir ėmėmės pirmųjų statybos darbų. Tądien dar buvo sniego, bet lauželis ir didžiulis entuziazmas šildė iš vidaus. Jau tuomet šventai tikėjau, kad čia pavyks sukurti magišką netradicinę erdvę, kurioje kiekvienas atvykęs vėl prisimins, kokia tikra ir stipri gali būti meilė gamtai. Pagrindinis Asalnų stovyklavietės variklis užsikūrė, kai iš Austrijos dar prieš vasarą sugrįžo mano draugė Vaiva Brazdžiūtė. Tuomet abi kartu, dar menkai išmanydamos „Facebook“, sukūrėme stovyklavietės paskyrą ir pradėjome skleisti žinią apie mus. Liko tik stebėti, kas bus. Su šypsena prisimename pirmąjį tūkstantį surinktų patiktukų“, – įspūdžiais dalijasi Eglė. O kiek būta skeptikų! Daug kas klausinėjo, ką gi tu veiksi tame kaime, kas gi važiuos į tavo stovyklavietę… Bet Eglė turėjo tvirtą vidinį jausmą, jos „variklis“ visada buvo šeimos palaikymas, draugai ir, žinoma, pati vieta, kuri vis dar užburia ją iki šiol.

Taip prasidėjo darbai. Asalnų stovyklavietė buvo žinoma nuo senų laikų ir žymima turistiniuose žemėlapiuose. Tad teko ją prikelti naujam gyvenimui, atgaivinti pavadinimą, sukurti logotipą. Komanda nėra didelė – buhalterė, dizainerė-maketuotoja ir minėtoji draugė Vaiva, kuri yra Eglės padėjėja ir patarėja, nė viena idėja „nepraslysta“ pro jos ausis ir akis. Didžiausi sunkumai iškyla tada, kai reikia atlikti įvairius statybos, remonto darbus, pavyzdžiui, pripjauti malkų, o tokių darbų stovyklavietėje apstu. Juos atlikti kartais būna sunkiau, nei išmokti parengti efektyvią „Facebook“ reklamą, nes kaimo gyventojai, kuriuos kviečia į pagalbą, ne visada tinkamai darbus atlieka, mėgsta kilnoti taurelę. Eglė prisimena juokingą istoriją: „Nusprendėme pastatyti persirengimo kabiną paplūdimyje. Pasamdėme darbuotoją, davėme medžiagų ir idėją. Atvykusios pažiūrėti nudirbto darbo pastebėjome, kad lentos buvo daug labiau patrumpintos, nei buvo numatyta, o palypėjus ant kalniuko buvo galima kabinos vidų matyti iš viršaus. Tad šį statinį teko išardyti.“

Tai ne tik verslas – tai mūsų namai

Vis dėlto problemos su „taurelių kilnotojais“ Eglės nesustabdė. Tai ji įvardija kaip gyvenimo pamokas ir mieliau pasakoja tai, su kokiais įdomiais dalykais susidūrė šiame versle: „Poilsis ir pramogos man pačiai yra nuo kasdienybės neatsiejami ir labai įdomūs dalykai. Asalnų stovyklavietė ANP širdyje yra pastatyta ir sukurta mano, mano šeimos bei draugų rankomis, tad darbas joje tiesiog niekada neatsibosta. Labai įdomu bendrauti su žmonėmis, kurie čia apsilanko, nes jie visi skirtingi, bet kartu ir panašūs vienodais pomėgiais, požiūriu į gamtą, poilsį, žmogų. Tad labiausiai ir orientuojamės į žmogų. Čia kiekvienas ras ne tik erdves poilsiui, kuriose daug vietos palapinėms, bet ir pramogų zonas su lauko baldais, pavėsinėmis, virtuvėle, laužavietėmis. Norintiesiems išskirtinės nakvynės įkūrėme tipių ir kupolų zonas, čia galima apsistoti ir žiemą. Pas mus galima žvejoti, pasivažinėti dviračiu, atsipalaiduoti kubile, paplaukioti valtimi ar irklente, šildytis prie laužo, surengti iškylą, taip pat susipažinti su apylinkėmis kartu su vietiniu gidu – manimi.“

Eglė nuoširdžiai sako, kad tai ne tik verslas, tai – mūsų namai, į kuriuos kviečia užsukti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Į pasaulį E. Šilinikaitė žiūri taikiai, tad „konkurentus“ laiko savo kolegomis ir yra linkusi su jais bendradarbiauti. Stovyklavietės steigėjai labai smagu, kad į savo veiklą gali įtraukti kolegas, pavyzdžiui, nuomoti iš jų kubilus, pirtis, baidares. Džiaugiasi, kad pas juos gali atvykti su žygeiviais ir atnešti pelno vietos ūkiams ar bendruomenėms. Taip pat kad gali pasikvieti įvairiausių specialistų, su kuriais gali sukurti bendrus projektus, renginius, žygius ar turus. Eglė palaiko visus kuriančius ir rekomenduoja iš visos širdies.

Kaip tavo pelnas virsta ir kitų pelnu

Klientus, kurie atvyksta į Asalnų stovyklavietę, E. Šilinikaitė dažniausiai pasitinka pati ir su jais nemažai bendrauja. Lankytojai mielai dalijasi patirtimi bei patarimais, ką galima būtų daryti kitaip. „Pagrindiniai mūsų stovyklavietės lankytojai yra gamtos mylėtojai, nuotykių ieškotojai, šeimos, poros arba tiesiog keliautojai, kuriems gamta yra didžiausia vertybė, – pasakoja Eglė. – Dažnai atklydę lankytojai sunkiai išvažiuoja ir kartais užsibūna šiek tiek ilgiau, nei planavo. Turime ir tokių lankytojų, kurie čia prabūna ir dešimt dienų. Įsimintiniausios istorijos, kai žmonės atvyksta tik apsižiūrėti, bet pasilieka ir dar pasikviečia draugų. Tokios akimirkos tiesiog glosto širdį. Daug žmonių pajunta ryšį su gamta, mėgaujasi grynu oru, geriau susipažįsta su nacionaliniu parku. Mes stengiamės pajusti žmones, sukurti bendrumo jausmą. Žinome įspūdingiausias vietas, turime slaptų istorijų, kurias mums perdavė vietiniai šio krašto gyventojai, mėgstame keliauti ne tik turistų pramintais takais. Po žygio siūlome netradicines nakvynes, kurias ne visur galima rasti.“

Asalnų stovyklavietė žygius pritaiko pagal kiekvieno kliento poreikius: tiek žmonėms su negalia, tiek šeimoms su mažais vaikais, kūdikių vėžimėliais. Gali pasiūlyti turus su autobusiuku, valtimis, baidarėmis, irklentėmis, dviračiais ar tiesiog pėsčiomis.

Linki kūrybiškumo ir gero plano

Tiems, kurie turi įdomių ar net keistų verslo idėjų, Eglė linki: „Atraskite savyje vidinės stiprybės ir imkitės veiklos, nors tai nėra paprasta. Puiku, jei turite parako savyje. Aš vadovaujuosi tokia logika, kad nepabandžiusi nesužinosi. Patariu sau pasakyti: jei sieksiu savo tikslo, tai ir pasieksiu, tik turiu nepamiršti, kad reikės įdėti pastangų. Esu girdėjusi begalę istorijų, kaip žmonės savo verslus pradeda tiesiog nuo nulio. Taip pat žinau, kad pati primityviausia idėja dažniausiai yra pati geriausia. Linkiu begalinio kūrybiškumo, gero plano, o jei trūksta „varikliuko“, gal reikia leistis į bendraminčio paieškas? Svarbiausia įsidrąsinti, įveikti save ir paeksperimentuoti, nes tai yra didžiulė jėga.“

Asalnų stovyklavietės įkūrėja E. Šilinikaitė primena, kad yra daug pagalbos priemonių, tokių kaip įvairios programos finansavimui gauti, kursai, mokymai, sėkmingų žmonių istorijos bei patirtis. Eglė tiki, kad išeitis visuomet yra, tik reikia jos ieškoti. Geriau gailėtis kažką ne taip padarius, nei visai nebandžius. „Dienų, kaip ir visiems, būna visokių, – sako Eglė. – Visada žinojau, kad esu gamtos vaikis, o galimybė kasdien leisti laiką čia padeda man save realizuoti. Gamta lėta, ji niekur neskuba, tad padeda sustoti ir man. Taip aplanko naujos idėjos, prasideda naujų renginių planavimas, įvairių maršrutų bei neatrastų takelių pažinimas, o žmonių atsiliepimai ir padėkos yra tiesiog neapsakomas dalykas, kuris tarsi užkuria mane iš naujo. Mano didžiausias džiaugsmas yra suprasti, kad augu kaip asmenybė, dirbu mėgstamą darbą ir galiu užsidirbti.“