Apnuogintas Astos Valentaitės kūnas masina daugelio smalsumą, tačiau dar įdomiau, kas slypi už kadro. O už jo talentingas ir charizmatiškas Gediminas Žilinskas. Kalbant paprasčiau, žmogus, kuris jaučiasi laimingas galėdamas eiti savu keliu…

Mokykloje man gerai sekėsi tikslieji mokslai, pradedant, pavyzdžiui, matematika ar fizika, tačiau labiausiai buvau linkęs į kompiuterinius mokslus, į programavimą. Be to, tuo metu tai atrodė labai perspektyvu ir įdomu. Na, o fotografuoti pradėjau nuo trylikos metų, matyt, kaip ir visi dovanų gavę vaikai, pradėjau savo pirmuosius eksperimentus, o supanti aplinka – tėvai, draugai – tapo tarsi bandomaisiais triušiais.

Nors tuo buvau susižavėjęs gana rimtai, galvoje, kaip aš sakau, buvo programa – reikia stoti mokytis ten, kur reikia, nes taip reikia. Tiesą sakant, dauguma iš inercijos taip ir padarė, nes juk vis tiek jaučiamas visuomenės spaudimas. Galų gale ir tėvai iš savo vaikų šio to tikisi. Tačiau mano mintis po truputį užvaldė filosofija, kad reikia ieškoti savo kelio, kad jis nebūtinai turi būti toks, kokio nori kiti, tave supanti aplinka.

Paskutiniais metais mokykloje pradėjau nagrinėti laimės pojūtį, aiškintis, kas būtent mane padarys laimingą. Juk žiūrint į tolesnę perspektyvą darbas sudaro didžiąją gyvenimo dalį… Man labiau rūpėjo, kokia bus mano kasdienė savijauta, o ne darbo pelningumas. Taigi supratau, kad reikia rinktis profesiją pagal savo gyvenimo būdą, temperamentą, stilių.

Tiek tuomet, tiek dabar man vis dar norisi pažinti pasaulį, o fotografo darbas suteikia tokią galimybę. Žinoma, kiekvienas darbas turi savo buitį, kasdienybę, tačiau ji turi atitikti žmogaus būdą. Juk vieni gali sėdėti vienoje vietoje, kitiems reikia judėti, vieniems reikia bendravimo, kitiems – ne. Turi įsigilinti į save ir suprasti, kas priimtiniausia. Taip pat labai svarbu turėti idėją ir ja tikėti, nes kitaip nejausi vadinamojo draivo, užgesi, pavargsi.

Galbūt romantiškai nuskambės, tačiau per išleistuvių vakarėlį trumpam pabėgau nuo visų, norėjosi pamąstyti. Iš tiesų daug ką slėgdavo tas susimąstymas, visgi tai buvo pasirinkimo našta.

Taigi žiūrėdamas į žvaigždes supratau, kad fotografija yra tas dalykas, kuris suteiks galimybę gyventi taip, kaip norėčiau, kad jausiuosi laisvas. Tuo metu aš neįsivaizdavau, ką ir kaip darysiu, iš ko išgyvensiu, tiesiog pamaniau – nelaimingas nebūsiu, o tai yra didelė vertybė. Tą vakarą galutinai apsisprendžiau, kuo noriu tapti, na, o kitą rytą apie tai garsiai pranešiau. Daug kam buvo šokas ir nuostaba, sulaukiau didelio pasipriešinimo.

Pamatęs, kad taip lengvai nenusileisiu ir niekur nesitrauksiu, tėvas pradėjo mane palaikyti. Vėliau prisidėjo ir mama. Na, o aš pradėjau ruoštis egzaminams.

Tiesą sakant, tėvas mane pastūmėjo stoti ne grynai į fotografiją, o rinktis kino ir fotografijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir tuo labai džiaugiuosi. Šiuo metu tai itin praverčia, nes ne tik fotografuoju, bet ir nemažai filmuoju. Be to, tai buvo aukštasis išsilavinimas, kuris suteikia platesnį suvokimą. Mūsų kurso vadovas Jonas Gricius buvo labai šviesus žmogus, jis ir dauguma kitų asų prisidėjo prie pajautimo, koks galėtum būti ir ką galėtum pasiekti, pastūmėjo neapsiriboti vien techniniais dalykais.

Taigi taip ir pasirinkau. Tiesa, vieną kartą pabėgęs iš pamokų (mėgdavau išeiti pafotografuoti), nuėjau prie Trijų kryžių kalno pagaudyti Vilniaus peizažo. Tuo metu kaip tik į tą vietą atvežė būrį žurnalistų iš Vokietijos. Subėgo gal dešimt tų žurnalistų su visokiomis kameromis, o aš į juos žiūrėjau ir galvojau: „Oho, va čia tai bent! Kaip norėčiau dirbti tokį darbą!“

Žinote, kaip būna – norėk atsargiai, nes tai gali išsipildyti… Po trečio kurso, 1997 m., aš jau dirbau agentūroje ELTA (Lietuvos naujienų agentūra) ir skraidžiau lygiai taip pat, kaip ir tie kadaise matyti žurnalistai. Tais laikais fotožurnalistams tekdavo daugiau skraidyti, kadangi dar nebuvo taip išplėtota naujienų agentūrų veikla bei internetas.

Alternatyvių pragyvenimo šaltinių neieškojau, nes man tai nelabai ir rūpėjo, gyvenau pas tėvus, o viską, ką užsidirbdavau, investuodavau į naują fotoapratą, juostas, laboratoriją ir panašiai.

Ilgai toje raudonoje šviesoje užsidaręs buvau, kūriau kažkokį pasaulį, man atrodo, kad ėjau savęs pažinimo keliu. Iš pradžių norėjau dirbti reporteriu ir man tai puikiai sekėsi, vėliau, po kokių penkerių šešerių metų, gavau pasiūlymą padirbėti vadinamuosiuose glamūriniuose žurnaluose, o tai buvo netgi labiau susiję su mano turimu išsilavinimu.

Pirmi metai buvo apsitrynimo, o paskui aš jau įsijaučiau, supratau, kad esu savo rogėse. Vasarą fotografavau ir vis dar fotografuoju vestuves, prisimenu savo reporterio įgūdžius. Man tai patinka, nors daug kam keista, kad iki šiol tai darau. Žinau, kad yra žmonių, kurie vertina reportažą ir kurie nenori, jog fotografas kištųsi į įvykį, o būtų tarsi stebėtojas. Tai yra labai gražu, nes tikra. Ir tai yra papildomi pinigai, nes kiekvienam fotografui tai yra aktualu.

Jaunimui, kuris mokosi iš manęs, visuomet akcentuoju, kad daugiau gilintųsi į vizualinę kalbą, o ne į techninius dalykus. Manau, mano kolegos nepelnytai linkę į techninius dalykus ir visai nepagalvoja apie turinį. Bet juk mes kalbame vaizdais! Mes perduodame mintis, idėjas, mūsų tikslas yra išjausti, o ne stebėtis kompozicija ar spalvų gama. Žinoma, tai gražu, tai turi dekoruoti nuotrauką, kaip profesionalas turi duoti gerą vaizdą, kokybę. Vis dėlto bent jau aš tikiu, kad tai yra pagrindinis dalykas.

Iš esmės mes visi esame amatininkai, tik yra geri amatininkai ir amatininkai amatininkai. Gero fotografo darbas, jo turinys turi būti su cinkeliu. Na, pavyzdžiui, mano naujausia paroda yra tarsi metafora su mintimi šiuolaikinei moteriai, kad, be karjeros, kovojimo už savo vietą vyrų pasaulyje, ji gali išlikti seksuali, graži. Jeigu buvo žmonių, kurie tai pajautė, suprato, aš esu be galo laimingas.

Jei kalbame apie asmenines parodas, savirealizacijos poreikis iš niekur neatėjo, jis buvo nuo pat pradžių. Tik aš ji buvau… pamiršęs! Kai man suėjo tridešimt metų, netikėtai gavau pasiūlymą apžiūrėti Kubą. Gavau vieną vienintelį pigų bilietą, taigi šiek tiek padvejojęs be kompanijos išskridau tik su keliomis dešimtimis juostų, fotoaparatu ir dar vienais džinsais. Ten pabuvojau dvi savaites, atitrūkau nuo viso pasaulio… Ir staiga sudvejojau: o kokia prasmė viso to, ką darau? Juk šį tą padarei, praėjo ir pasimiršo, o kur išliekamoji vertė, bendravimas su žmogumi? Dirbi, uždirbi, pradirbi, bet svajota ne apie tai. Juk svajojau apie pasaulio pažinimą ir jo perdavimą, komunikaciją plokštuma.

Fotografijos grožis ir yra tai, kad žmogus žiūrėdamas į plokštumą patiria tam tikras emocijas. Taigi nusprendžiau, kad grįžęs iš Kubos parengsiu knygą ir parodą. Albumas pasirodys dar tik kitais metais, o šiemet bandysiu baigti fotografuoti laukinės moters tema. Paroda „Wild“ buvo tik pirma šios mano svajonės dalis („Wild“ kurta trejus metus – aut. past.).

Kol nepribręsta reikalas šaukti, tol ir nereikia rengti parodos. Tu moki fotografuoti, puiku, mes tai matome, suprantame, bet kam ją rengti, jeigu neturi ko pasakyti? Žmogui gi neįdomu, kokią techniką naudojo fotografas, kaip ir neįdomu, su kokiais teptukais ar dažais dirba dailininkas. Jam svarbiausia jausmas… Tiesa?