Algimantas Jankauskas iš Mažeikių į Vilnių atvyko tuščiomis kišenėmis. Kaip pats sako, mergos atviliojo. Šis sprendimas buvo lemtingas. Nors iš pradžių sostinėje turėjo tik du draugus, darbar Algimantas jau turi dvi verslo įmones.

Mokykloje sekėsi organizuoti įvairius renginius, daug metų buvau klasės seniūnas, dalyvavau mokyklos tarybos veikloje, tačiau tai nutrūko, kai įstojau į universitetą. Kadangi Mažeikiai yra naftininkų miestas, dar būdamas nepilnametis ir neturėdamas teisių perpardavinėjau benziną. Maždaug devyniolikos jau uždirbdavau dvigubai daugiau nei mano tėvai kartu sudėjus.

Darbo karjera prasidėjo nuo žemiausios grandies – kroviko, po pusmečio tapau sandėlininku, o vėliau vyriausiuoju sandėlininku. Taip per pusantrų metų pasiekiau tiek, kad tapau atsakingas už aštuoniolikos žmonių komandą. Nors tai buvo maisto pramonės sritis, konkrečiau gamyba, už visą procesą atsakiau būtent aš. Na, o kiek vėliau išvažiavau į Vilnių. Ten prasidėjo visokios meilės ir merginos… Šis žingsnis buvo išties rimtas.

Atvažiavęs į Vilnių turėjau tik du draugus, kurie buvo atvykę mokytis. Aš, beje, taip mokslų ir nebaigiau. Taigi teko viską vėl pradėti iš naujo: pagalbinis darbuotojas, vyr. sandėlininkas, vadybininkas, atstovas Vilniaus regionui, vėl vadybininkas, tik jau UAB „Šveistukas“, o galiausiai direktorius.

Dabar asmeniškai valdau ir turiu dvi įmones – švarinimo ir perdirbimo. Man, galima sakyti, labai pasisekė, nusišypsojo laimė, kad galėjau perimti UAB „Šveistukas“. Na, o antrą įmonę atidariau jau turėdamas lėšų iš pirmosios. Beje, dar užsiimu naudotos buitinės technikos importu į Lietuvą iš Skandinavijos šalių.

Tuo metu (2001 m.), kai atsirado UAB „Šveistukas“, švarinimo įmonių nelabai ir buvo. Sunkumai? O kur jų nebūna? Darbuotojų sunku rasti, na, pavyzdžiui, jeigu žmogus yra pareigingas, neturi žalingų įpročių, jis nori gauti didelį atlyginimą, nors rezultatų dar neparodė.

Kitas dalykas – yra tokių, kurie itin lojalūs ir dirba atsidavę, tačiau bėgant laikui ima vėluoti į darbą, išgerti ir panašiai. Dažnas mano, kad jei bus atleistas, nueis už kampo kitam dirbti. Na, man atrodo, tiesiog trūksta atsakingumo. Vis dėlto didelės darbuotojų kaitos pas mus nėra. Apsistoja žmonės, juk kasdien darbo nekeisi, yra suma, už kurią sutarta dirbti. Ir jiems, ir man gerai, kadangi nereikia kasdien už nugaros stovėti ir saugoti ar prižiūrėti.

Šiuo metu rinkoje atsirado gausybė švarinimo įmonių, tačiau mes puikiai laikomės. Turime būrį senų klientų, kurie, net jeigu kiti pasiūlys perpus mažesnę kainą, liks pas mus, nes žino, ką gaus, ir tikrai nekils klausimų dėl jų automobilių būklės ar kokybės.

Taip pat turime sutartis su maždaug šimtu įmonių. Naujų klientų bandome pritraukti įvairiomis nuolaidomis ir dabar populiariais nuolaidų kuponais. Anksčiau dėdavome reklamą į įvairius leidinius, tačiau pastebėjome, kad tai nepasiteisino ir nepadidino potencialių klientų srauto.

Šiaip bet kuris plovyklos verslas priklauso nuo oro. Jeigu šviečia saulė, klientų pilna, o jei lyja, kam dar plautis mašiną?..

Lietuvoje statistiškai yra apie 165 dienos, per kurias iškrinta kritulių. Galime sakyti, tai sezoninis darbas, deja, mokesčiai visus metus yra vienodi. Juk VMI neįdomu, kad tau reikia su tiekėjais atsiskaityti ar tuo metu beveik darbo (pajamų) neturi. Nesumokėjai mokesčių – areštuojame sąskaitą…

Iš pradžių galvojau plėstis, pirmiausia į Mažeikius, bet paskui supratau, kad tai verslas, iš kurio labai neuždirbsi, juk dabar beveik kiekviena degalinė turi savo plovyklą. Abejoju, ar dar kartą užsiimčiau tokio pobūdžio verslu. Iš pradžių dabartinė plovykla kainavo apie 150 tūkst. litų (prieš 11 metų, – aut. past.), ilgas atsiperkamumo laikas. Na, bet neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.