Iš Prienų kilusi 24 metų projektų vadybininkė ir šokių mokytoja Eglė Aleknavičiūtė studijavo Vilniuje, Latvijoje, Tanzanijoje, kol galiausiai sparnus nuleido Olandijoje, Roterdame. Nors ir norėtų grįžti į Lietuvą, svečią šalį ji laiko savo namais, be to, su kanadiečiu šokėju Elmeriu įkūrė verslą ir dabar olandus skatina per gyvenimą keliauti lindihopo ritmu.

Nuo Vilniaus licėjaus iki Roterdamo

Lietuvoje mokiausi Vilniaus licėjuje ir vos jį baigusi išvažiavau studijuoti į užsienį. Bakalaurą studijavau Latvijoje (Stoholmo ekonomikos aukštojoje mokykloje Rygoje), mainų semestrui skridau į Tanzaniją Afrikoje. Po trejų metų bakalauro nusprendžiau, kad prieš kimbant į darbus visu etatu reikia dar daug ko išmokti, įgyti daugiau žinių strateginio planavimo srityje. Taigi įstojau į magistrantūros studijų programą Kopenhagoje.

Kadangi ieškojau vis aukštesnių universiteto reitingų ir buvo galimybė, mainų išvažiavau į Roterdamą Olandijoje. Roterdamo vadybos mokyklos studijos buvo reitinguojamos geriau negu Kopenhagos verslo mokyklos. Roterdame studijavau pusmetį, o pasibaigus mainų semestrui susiradau pusmečio praktiką rašyti magistriniam darbui. Dėl praktikos persikėliau į šalia esantį Delfto miestelį, vėliau vėl grįžau į Roterdamą.

Didysis atradimas – lindihopas

Lindihopu susidomėjau baigdama mokyklą. Be galo patiko muzika – svingas, o ir pats šokis energingas, jaunatviškas (bent jau tuomet taip atrodė – dabar žinau, kad pasaulyje jį šoka bet kokio amžiaus žmonės, nuo vaikų iki senukų). Deja, tuo metu nepavyko mokytis lindihopo, nes išvažiavau studijuoti į Rygą. Į šio šokio pamokas užsirašiau grįžusi iš Rygos – 2009-ųjų pavasarį. Studijuodama Kopenhagoje nepraleidau nė vienos progos šokti – lankydavau pamokas, eidavau į visus šokių vakarus ir šokdavau nuo pirmos iki paskutinės dainos.

Jau tris vasaras iš eilės važiuoju į tarptautinę lindihopo stovyklą Švedijoje, kur dienomis pamokas veda pasaulinio garso mokytojai, o kiekvieną vakarą galima šokti iki pat ryto lindihopo vakarėliuose su šokėjais iš Europos, Australijos, Azijos ir Šiaurės bei Pietų Amerikos.

Pomėgio virsmas verslu

Roterdame nebuvo kur šokti, o be šokio gyventi aš tiesiog negaliu. Turėjau važinėti į šalimais esantį Amsterdamą ar Utrechtą, bet dėl studentiško biudžeto ir įtempto tvarkaraščio ne taip dažnai ir privažinėsi. Taip pat neturėjau nuolatinio uždarbio, tad atlygis už pamokas buvo ne pro šalį.

Bandžiau dirbti įvairius studentiškus darbus – bare, viešbutyje, bet tokiose vietose ištvėriau neilgai. Studijuojant vadybą ir ekonomiką buvo sunku matyti neefektyviai valdomus procesus. Lapkričio mėnesį į Roterdamą atvyko kanadietis Elmeris, kuris šoka jau aštuonerius metus. Iš karto pamaniau, kad turėdama šokių partnerį galėčiau pradėti mokyti kitus. Galų gale noriu turėti galimybę pašokti mieste, kuriame gyvenu, kad nereikėtų keliauti per toli.

Nuo idėjos prie veiksmų

Planavome pradėti vesti pamokas kovo mėnesį, bet vos prieš porą savaičių galutinai paaiškėjo, kad nepavyks bendradarbiauti su kitais mokytojais.

Vis dėlto priėmiau sprendimą nieko neatidėti – tai buvo pats rimčiausias pirmas žingsnis. Vos per porą savaičių pavyko susiorganizuoti tinklalapį (draugai Lietuvoje padėjo sukurti dizainą, teko pačiai praleisti keletą dienų ir naktų programuojant), įregistravau individualiąją įmonę, susiradome tango šokių studiją, kurią galėjome nuomotis trečiadienio vakarais, surinkome pirmą mokinių grupę, sudarėme pamokų programą aštuonių savaičių kursui ir nusprendėme pažiūrėti, kaip seksis.

Pagrindinis lindihopo žingsnelis

Pavadinimą turėjome sugalvoti vos per porą dienų – norint pradėti pamokas pagal planą būtina registracija. Registracijai reikėjo tinklalapio, o tinklalapiui reikėjo internetinio adreso. Tiesiog prigalvojome daug skirtingų variantų ir išsirinkome tą, kuris atrodė smagiausias – „TripleStep“ (tai ir pagrindinis lindihopo žingsnelis).

Nors pradžioje dvejojau, ilgainiui pripratome ir dabar pavadinimas atrodo visai normalus, gražiai skambantis.

Lietuvių, olandų ir kanadiečio tandemas

Kol kas esame dviese, bet planuojame priimti į komandą dar porą mokytojų. Norint, kad lindihopo auditorija Roterdame augtų, svarbus tęstinumas. Turime nuolat siūlyti pradedančiųjų lygio pamokas, o žmonės, kurie jau pradėjo šokti, tobulėja, taigi pamokų daugėja.

Dviese negalime mokyti tiek daug grupių, kiek turėsime dar po pusmečio, juolab kad tai yra ir, tikimės, liks mūsų hobis, o ne sunkus kasdienis darbas. Aš ir šokių partneris kanadietis tikimės, kad netrukus prie mūsų koletyvo prisidės lietuvė Milda ir olandas Seanas.

Nuo turkiškų vestuvių iki universitetų

Šiuo metu mokome tris grupes trečiadienio vakarais – tai užtrunka daugiau nei tris valandas. Taip pat ką tik pasirašėme sutartį vesti septynių savaičių kursą Delfto technikos universitete, gavome pasiūlymą mokyti šalimais esančiame Bredos miestelyje.

Taip pat sulaukiame pasiūlymų vesti vienos valandos pradedančiųjų pamokėles įvairiuose vintažinės tematikos renginiuose. Prieš mėnesį teko atlikti du šokius turkiškose vestuvėse.

Sunku pasakyti, kiek valandų per savaitę tai užima, bet ką nors tenka daryti kasdien: atsakyti į elektroninius laiškus, patvirtinti registraciją, ruoštis pamokoms.

Taip pat aktyviai dalyvaujame organizacijos „Roffaswing“ veikloje – savanoriškai padedame organizuoti renginius, susijusius su lindihopu (vakarėlius, seminatus, šokių vakarus). Šios veiklos planuoju atsisakyti – prieš mėnesį galiausiai gavau darbą visu etatu, tapau projektų vadybininke. Tai dar viena priežastis priimti daugiau mokytojų ir tapti tikra komanda – dviese visko neaprėpsime, o ir daug smagiau dalytis idėjomis keturiese.

Geriausia reklama – šokti

Viską darome kartu su Elmeriu. Geriausia reklama yra tiesiog parodyti žmonėms, kas yra lindihopas. Neatsisakome ir aktyviai ieškome galimybių vesti vienos valandos pradedančiųjų pamokėles renginiuose (pavyzdžiui, vasaros džiaso festivalyje ar universiteto renginyje), tiesiog šokti, kur pasitaiko proga. Nepamirštame atsinešti skrajučių tiems, kurie ateina pasakyti, kaip smagiai lindihopas atrodo, ir paklausti, kur galėtų jo išmokti. Taip pat turime savo tinklalapį, reklamuojamės socialiniame tinkle „Facebook“.

Sunku iš pradžių, kol mieste dar niekas nežino, kas yra lindihopas. Vis dėlto šis šokis yra nesustabdomas, jis teikia džiaugsmą, todėl, jei atsiranda pirmi mokiniai, tai bus ir daugiau, jų draugai bei pažįstami taip pat ateis vedami smalsumo.

Verslas be leidimų

Leidimų iš esmės nereikia – kol kas mokome kaip nepriklausomi mokytojai. Lindihopo srityje nėra jokių diplomų. Žiūrint iš teisinės pusės, reikia mokėti skirtingus mokesčius, pavyzdžiui, norėdami per pamokas groti muziką, turėtume mokėti autorių teisių mokesčius, bet tai jau įtraukta į tango studijos nuomą, taigi kol kas tuo nesirūpiname.

Taip pat reikėtų pasirūpinti draudimu, jeigu kas nors įvyktų per pamokas (pavydžiui, mokiniai susižeistų). Kol kas pradedančiųjų pamokose pavojingų triukų nesiruošiame daryti, todėl mokiniai prisiima atsakomybę. Aišku, jei ir toliau plėsimės, bus vis daugiau dalykų, kuriais reikės pasirūpinti.

Verslo išlaidos – skrajutės

Didelių fiksuotų išlaidų nėra – didžiausios išlaidos tikriausiai susijusios su studijos nuoma. Per metus tenka mokėti mokestį norint turėti registruotą įmonę, bet tai nėra brangu. Tinklalapis būtų brangiai atsiėjęs, bet mes buvome pasiryžę jam skirti daug laiko ir pastangų, todėl padedant draugams ir pažįstamiems pavyko jį sukurti patiems. Kartais atsispausdiname skrajučių – matyt, tiek ir išlaidų.

Siekiant turėti nuosavą studiją reikėtų nemažų investicijų, bet kol kas to nenorime – esame iš skirtingų šalių ir nežinome, kiek dar laiko gyvensime Roterdame. Kol kas renkamės lanksčiausią variantą, o paskui žiūrėsime.

Atsuktas laikas

Atskusi laiką atgal, žinoma, imčiausi šios veiklos. Mėgstu šokti, patinka mokyti (mokydama ir ruošdamasi pamokoms pati išmokstu labai daug), o verslo pagrindų išmokau universitete. Mokyti dvidešimties ar daugiau žmonių grupę reikia daug energijos, kita vertus, daug jos grįžta iš mokinių. Gera matyti jų ir savo progresą.

Aišku, būna akimirkų, kai pamąstau, kad tai užima per daug laiko, kad pavargstu, be to, pasiilgstu dienų Kopenhagoje, kai galėjau tik šokti, mėgautis ir mokytis. Kita vertus, tai išties vertinga patirtis, tad kodėl gi ne?

Trumpos distancijos planai

Kol kas kuriame 2–4 mėnesių planus. Kursas trunka aštuonias savaites, taigi stengiamės po šio laikotarpio burti vis naują pradedančiųjų grupę ir paskelbti apie ją bent prieš du mėnesius. Taip pat tęsiame aukštesnio lygio pamokas dabartiniams mokiniams. Planuojame priimti du naujus mokytojus ir pažiūrėti, kaip seksis Delfte ir Bredoje. Mes per daug neplanuojame, tad galime prisitaikyti prie situacijos.

Patarimas svajokliams

Po penkerių metų studijų verslo mokyklose galiu pasakyti, kad šokių aplinkoje teko dirbti su visiškai kitokiais žmonėmis, negu buvau įpratusi. Manau, kad vadybos, ekonomikos ir planavimo įgūdžiai man tikrai padėjo. Taigi patarčiau niekada nenustoti džiaugtis šokiu ir kūrybinės sėkmės. Kita vertus, būtina suprasti, kad norint gero rezultato reikia nuoširdžiai dirbti.

Informacija

Klientai: 20–60 metų ir vyresni

Kurso (8 pamokų) kaina: 80 eurų, studentams – 60 eurų