Prieš ketverius metus, Irena Kavaliauskienė (42), tuo metu sostinėje dirbusi tarptautinėje kompanijoje, kaip šiandien mena: „Vieną vakarą važiuoju namo ir mane aplanko mintis, kad nejaugi tai yra viskas, nejau aš vis dėl to neišdrįsiu, nepabandysiu daryti tai, kas man tikrai patinka, kur visada linko mano širdis”? – Ir šis dailininkės, slypinčios už IRooty vardo, drąsus apsisprendimas, kad kūryba yra kai kas svarbaus, – pasiteisino. – Pradėjusi daryti tai, kas man patinka, nustebau, kiek durų ir durelių pradėjo atsiverti”.   

IRooty, kuriame užkoduotas ir Irenos vardas (pavadinimas kilo nuo vardo Irutė bei angliško žodžio sąskambio – irooty. Jis tuo pačiu apibudina autorę kaip mąslią, mylinčią žemę, gamtą, atsirado pamažu. I. Kavaliauskienei nuo pat vaikystės patiko piešti. „Kūryba man yra kai kas svarbaus gyvybiškai, kur aš galiu sudėlioti savo vizijas ir idėjas – savotiškai pasakoti istoriją”, – dėsto pašnekovė.

Piešiniai surado daug jaukių namų

Šiandien menininkė jau gali pripažinti: „Tai, ką darau šiandien, man suteikia laisvę kurti, piešti ne tik ant popieriaus, bet taip pat dekoruoti – piešti ant sienų, o labiausiai patinka matyti besidžiaugiančius žmones”.

Mintis užsiimti vien menu užsimezgė kavinėje. „Turėjau prikaupusi paveikslų. Vieną dieną, gerdama kavą kavinukėje – šokoladinėje „Theobromine chocolatier” (kurioje mėgau lankytis) pastebėjau, kad ten nuolatos keičiami paveikslai. Nutariau parašyti savininkėms laišką ir paklausti ar galėčiau pas jas eksponuoti paveikslus. Jos mielai sutiko”, – pasakoja I. Kavaliauskienė ir prisimena, kad per tą laiką, kol kabėjo jos piešti paveikslai, keletą iš jų nupirko. – O taip pat mane pastebėjo Edita Tamulytė (gera profesionalaus, puikaus rėmintojo – Audvido Balčiūno pažįstama, kurį ir aš atradau, kai reikėjo vienu metu įrėminti daug paveikslų), dirbanti Trakų kultūros rūmuose. Ji pasiūlė man surengti parodą. Po to įvyko ir dar kelios kitos parodos.”

Savarankiškos dailininkės pradžia nebuvo lengva, tad teko įsidarbinti puse etato keramikos studijoje, tačiau piešimo neužleido, jos piešti piešiniai surado daug jaukių namų.

Užduotis – susikurti discipliną

Jau daugiau nei ketverius metus užsiimanti kūryba ir piešimu IRooty autorė I. Kavaliauskienė nuo pat pradžių jautė palaikymą ir pritarimą beveik iš visų draugų, pačių artimiausių šeimos narių, labiausiai – iš savo vyro Justo, kuris irgi yra kūrybininkas, „tad su juo sudarom puikų tandemą ir papildome vienas kitą”, – pasidžiaugia dailininkė. Pačioje pradžioje, prisimena, sunkiausia buvo tai, kad trūko nuolatinių pajamų, pasitikėjimo ir nuolatos atrodė, kad „yra geriau už mane piešiančių”. Dabar, pasak jos, išlieka kiti iššūkiai: auditorijos pritraukimas, socialinių medijų  komunikacija. Ir iš tiesų svarbi užduotis – susikurti darbo discipliną. „Kai kurie projektai kelia iššūkių, tad reikia kaip reikiant pakratyti smegenis, atrasti ir pasiūlyti klientui pačius geriausius kūrybinius sprendimus”, – pasidalina savo darbo reikalais I. Kavaliauskienė, patenkinta labiausiai tuo, jog gali laisvai planuoti savo darbus.

Klaida galvoti, kad tave kažkas susiras

Kavaliauskienė juokauja, kad vis dar nenustoja mokytis iš nutinkančių savo klaidų ir tai jai patinka. Ji taip pat mano, jog klaidinga galvoti, kad klientas pats kažkaip tave susiras, nors kai kurie ir susiranda, – prideda.

Kalbant apie investicijas, tai svarbiausia buvo baigti J. Vienožinskio mokyklą. „Mano investicija yra kuo daugiau piešti, tobulinti piešimo techniką, išbandyti kitas, lavinti kūrybą. O taip pat didesnės piniginės investicijos reikėjo, kai sugalvojau  surengti keletą parodų. Investicijos jau atsipirko”, – tikina IRooty meno kūrėja, siekianti nuolatos tobulėti.

Siekis piešti geriau nei vakar

Daugumoje I. Kavaliauskienės piešinių, kurie, pasak jos, skirti nuo mažiausio iki didžiausio, dominuoja gyvūnai. Gal todėl, svarsto ji, kad dauguma iš mūsų tapatinasi su jais, o gal kiek esame panašūs į juos. Truputį laukiniai, švelnūs, gudrūs. „Mane žavi iliustracija. Tikiu, jog menininkai yra lyg veidrodis, tuo metu vykstančių pasaulio aktualijų atspindys. Kai kurie klientai mano pieštuose herojuose mato save ar net susitapatina su jais, šypsodamasi pasakoja menininkė ir papildo, kad jos klientas turi humoro jausmą, nebijo pasijuokti iš savęs. Yra šiltas ir draugiškas. O jos pačios vienintelis lūkestis buvo, kad piešiniai kažkam patiktų, rastų savo klientą.

Bei didžiausias siekis – tobulėti, piešti geriau nei vakar, – sako sau reikli menininkė.

Kuriančių žmonių yra labai daug

Kavaliauskienė įsitikinusi, jog gerai piešiančių ir kuriančių žmonių yra labai daug, tad ir konkurencija – tikrai didelė. Ją vertina tik teigiamai, nes mano, jog tai vienintelis būdas eiti į priekį. Ir kiekvienas atras savo klientų ratą.

Svajojanti apie dar daugiau naujų sienų tapybos idėjų bei knygų iliustravimą, šiuo metu I. Kavaliauskienė yra įsitraukusi į naujo pramogų parko „Skypark” dekoravimą. Jos darbo diena prasideda kaip ir daugumos – nuo puodelio kavos ir pusryčių, aštuntą valandą ryto jau pradeda darbus. „Piešiu, keliu dienos darbų video į socialines medijas, perku dažus, o vakare eskizuoju. Eskizavimo procesas vyksta nuolatos”, – savo darbu patenkinta kūrėja. Ją džiugina pats procesas, žmonių reakcijos, galimybė susirasti bendraminčių.

Savo piešinių printus IRooty ji talpina ir parduoda Etsy bei lietuviškų paveikslų platformose, o viešina per socialines medijas : Facebook ir Instagram.

„Visi būdai yra geri, tik į kiekvieną iš jų reikia įdėti darbo. Be darbo nebus rezultatų”, – kalba iš savo patirties ir to paties linki naujokams: „Daryti. Kantriai, kad ir mažais žingsneliais, bet judėti pirmyn. Susirasti bendraminčių, dalintis patirtimis. Palaikymas yra labai svarbu.”