Ar atsimenate 2006-uosius arba 2007-uosius? Tais metais apie krizę dar nelabai kas galvojo, visi džiaugėsi kylančiu BVP ir atlyginimais, bankai į kairę ir į dešinę žarstė paskolas, o ypač nekilnojamojo turto srityje. Buvo net išgalvotas terminas „nekilnojamojo turto burbulas“. Kaip žinoma, burbulai turi savybę sprogti. Sprogo ir šis. Nekilnojamojo turto rinkoje prasidėjo štilis, kurį išgyveno tik stipriausi ir atkakliausi. Vieni iš jų – vilniečiai „Koba Living“. Ši konsultacijų įmonė krizės metais susidraugavo su tokiais partneriais kaip švedų IKEA (franšizės Baltijos šalyse vystytojais). Su vienu iš „Koba Living“ įkūrėjų Mantu Miseliūnu pasikalbėjome apie veiklos pradžią, nekilnojamojo turto rinką bei išmoktas pamokas.

Savarankiški tapo pačioje krizės pradžioje

M. Miseliūnas iki 2004 metų studijavo užsienyje. Mokėsi jis net trijose skirtingose šalyse. Studijuodamas Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje pagal mainų programą tarptautinį verslą mokėsi Švedijoje, Jonkoping Business mokykloje. Siekdamas magistro laipsnio pagal Erasmus/Socrates programa studijavo Vrije universitete Olandijoje, o galiausiai ES teises ir verslo specialybės magistro darbą apsigynė Aarhus universitet, Danijoje. Grįžęs susirado darbą tarptautinėje nekilnojamojo turto konsultacinėje įmonėje, kuri tada vadinosi tiesiog „Koba“. Ji priklausė skandinaviškam kapitalui ir daugiausia užsiėmė komerciniu nekilnojamuoju turtu.

2007-aisiais buvo nuspręsta atidaryti dar vieną įmonę, kuri daugiau specializuotųsi gyvenamųjų patalpų srityje. Taip atsirado „Koba Living“, o jos vienu įkūrėjų tapo M. Miseliūnas.

„Buvome geri pardavėjai, darbuotojai. Akcininkas sugalvojo, kad ir mus reikia įtraukti, kad ir mums reikia gauti dalį sėkmės pyrago. 2008-ųjų rudenį „Koba“ patyrė tam tikrų sunkumų, todėl su partneriu išpirkome „Koba Living“ ir ėmėme dirbti patys. Esu vienas šio ženklo kūrėjų ir iniciatorių.

Kai perėmėme įmonę, ji pradėjo orientuotis ne tik į gyvenamąsias patalpas, bet ir komercines. Mano partneris daugiau dirba su gyvenamosiomis, o aš su komercinėmis, nes šioje srityje turiu daugiau patirties“, – pasakojo pašnekovas.

Taip partneriai tapo savarankiškais verslininkais. Laikas tam pasitaikė gana sudėtingas – prasidėjo finansų krizė, kuri nekilnojamojo turto sektoriui buvo negailestinga.

„Per krizę nekilnojamojo turto srityje ilgai buvo tamsu. Nevyko sandoriai, bankai nieko nenorėjo finansuoti. Kadangi nekilnojamojo turto rinkoje negali statyti visiškai iš savų lėšų, tvyrojo įtampa. Visi turėjo susiveržti diržus. Kai kurie konkurentai to neatlaikė, daug įmonių bankrutavo. Dalis konsultantų tiesiog išėjo į kitas sritis“, – pasakojo M. Miseliūnas.

Laimė, jauni verslininkai jau buvo sukaupę nemažai patirties, turėjo užmezgę ryšių, suformavę klientų ratą. Tad „Koba Living“ ne tik išgyveno, bet ir pradėjo dairytis į užsienio rinkas, ėmėsi bendro projekto su garsiąja IKEA.

„2008–2010 metai buvo sunkūs, tačiau mes sugebėjome išsilaikyti, susikoncentruoti į savo klientus. Tai padėjo palaikyti pajamų srautą. 2010-aisiais pradėjome dairytis į Baltarusijos rinką. Pavyko pritraukti stambesnį užsienio kapitalą. Ir šiandien turime, ko gero, daugiau užsienio portfelių, o ne vietinių.

2010-aisiais mums pavyko susidraugauti su IKEA savininkais. Padėjome jiems čia surasti sklypą, įsikurti. Dabar turėsime jų parduotuvę, kurią planuojama atidaryti šių metų lapkritį. Taigi per krizę pradėtas projektas išaugo labai sėkmingai“, – dėstė vienas iš „Koba Living“ partnerių.

Rinka labiau subrendo

M. Miseliūnas sako, kad krizė savotiškai apvalė nekilnojamojo turto rinką. Bankai pasidarė šykštesni, o žmonės atsakingesni.

„Vakar man skambino vienas kolega ir klausė, ar situacija dabar man nepanaši į 2007-ųjų. Dabar pakilimas, o kitų metų rudenį gali būti nuosmukis. Aš sakyčiau, kad dabar nėra kaip tada. Panašiau į kokius 2005-uosius. Aišku, sandorių skaičius didelis, tačiau atsirado kitas svarbus momentas. 2006–2007 metais vyko daug žemės pirkimo sandorių už bankų lėšas. Šiuo metu bankai nenori finansuoti žemės sklypų pirkimo, perkama savomis lėšomis. Tai visai kitokia rizika, nelieka tokių didelių įsipareigojimų bankui. Tai esminis skirtumas“, – sakė pašnekovas.

Verslininkas pabrėžė, kad nekilnojamasis turtas – be galo plati sritis, kurioje veikia ir statybų įmonės, ir investicijų fondai, ir perpardavėtojai. Todėl susidomėjusiems šia sritimi jaunuoliams jis visų pirma linki apsibrėžti, ką konkrečiai jie norėtų veikti.

„Rinkdamasis specialybę turi nuspręsti, kurios nekilnojamojo turto srities dalyvis nori būti. Jeigu norėtum būti statybininkas, tai geriausiai baigti VGTU Statybų fakultetą. Jeigu norėtum dirbti investicijų fonde, reikėtų labiau finansinio išsilavinimo, galima rinktis VU TVM ar kitas studijas. Norint dirbti tarpininkavimo, brokerių srityje užtenka paprasto vadybininko išsilavinimo“, – dėstė M. Miseliūnas.

Kaip svarbiausią ilgalaikės sėkmės komponentą jis išskiria tvirtą charakterį. Anot pašnekovo, sunkumų pasitaikys visada, bet tik atkaklūs, tvirtai pasiryžę žmonės juos atlaikys.

„Manau, man padėjo charakteris. Yra žmonių, kurie niekada neatranda savęs. Jie šokinėja, nežino, ko nori. Mane motyvavo tai, kad 2004–2008 metais teko imtis įdomių sandorių, iš kurių pasisėmiau daug žinių. Nesinorėjo viso to pamiršti ir paleisti. Žinojau, kad rinka negali visada būti sugriuvusi. Norėjau dirbti koncentruotai ir daryti tai, ką išmanau geriausiai.

Manau, jeigu nori kurioje nors srityje būti stiprus ir gerbiamas, turi nesiblaškyti. Mes jaučiamės sustiprėję. Aišku, geriau sunkių laikotarpių visai nebūtų, tačiau visi, kurie nori ką nors pasiekti, turi patirti ir kilimų, ir nuosmukių. Tada geriau įvertini riziką ir kitaip žiūri į pasaulį“, – įsitikinęs M. Miseliūnas.